Užtat žinome, kad lygiai po minutės Begemotas ir Korovjovas jau pasirodė bulvare kaip tik priešais Gribojedovo tetulės namus. Korovjovas stabtelėjo prie tvoros ir prašneko:

– Žiū! Juk čia rašytojų namai. Žinai, Begemote, esu girdėjęs daug malonių atsiliepimų apie šiuos namus. Atkreipk dėmesį, bičiuli, į šį pastatą! Džiugu darosi, pagalvojus, kad po šiuo stogu stiebiasi ir noksta galybė talentų.

— Kaip ananasai šiltnamiuose, — tarė Begemotas ir, norėdamas iš arčiau pasigrožėti šiuo gelsvu namu su kolonomis, užsilipo ant betoninio ketaus tvoros pamato.

— Tikra teisybė, — pritarė savo nuolatiniam palydovui Korovjovas, — ir net širdis sąla, pagalvojus, kad šiuose namuose dabar sirpsta būsimasis „Don Kichoto“, „Fausto“ arba, velniai griebtų, „Mirusių sielų“ autorius! A?

— Baisu pagalvoti, — patvirtino Begemotas.

— Taip, — tęsė Korovjovas, — įstabiausių dalykų galima tikėtis šių namų šiltnamiuose, kur po vienu stogu susibūrė tūkstančiai drąsuolių, nutarusių visą savo gyvenimą paaukoti Melpomenės, Polihimnijos ir Talijos tarnybai. Įsivaizduoji, koks kils šurmulys, kai kuris nors iš jų pirmai pradžiai pateiks skaitytojų masėms „Revizorių“ arba, blogiausiu atveju, „Eugenijų Oneginą“!

— O kodėl gi ne? — vėl pritarė Begemotas.

— Taip, — varė toliau Korovjovas ir susirūpinusiu veidu iškėlė aukštyn pirštą, — bet, sakau aš ir pakartoju — bet! Jeigu tik šių lepių šiltnamio augalų neužpuls koks nors mikroorganizmas, jeigu nepagrauš jų šaknų, jeigu jie nesupus! O juk ananasams taip būna! Ajajai, ir dar kaip būna!

— Klausyk, — pasidomėjo Begemotas, įkišęs savo apvalią galvą pro skylę tvoroje, — o ką jie veikia verandoje?

— Pietauja, — paaiškino Korovjovas, — galiu pridurti, branguti, kad čia visai neprastas ir nebrangus restoranas. O aš, beje, kaip ir kiekvienas turistas prieš tolimesnę kelionę, geidžiu užkąst i ir išgert i didelį bokalą šalto kaip ledas alaus.

— Ir aš, — atsakė Begemotas, ir abu nenaudėliai asfaltuotu takeliu nužingsniavo po liepomis link nelaimės nenujaučiančio restorano verandos.

Prie įėjimo, ties gebenėmis apsivijusios tvorelės anga, ant aukštos kėdės sėdėjo išblyškusi nuobodžiaujanti pilietė baltomis kojinaitėmis ir balta berete su uodegyte.

Priešais ją ant paprasto virtuvinio stalo gulėjo stora kontorinė knyga, į kurią pilietė nežinia kam užrašydavo restorano svečių pavardes. Kaip tik ši pilietė ir sustabdė Korovjovą ir Begemotą.

— Jūsų pažymėjimai? — ji su nuostaba žvelgė į Korovjovo pensnė, taip pat į Begemoto primusą ir perplėštą alkūnę.

— Tūkstantį kartų atsiprašau, kokie pažymėjimai? — nustebęs paklausė Korovjovas.

— Jūs rašytojai? — savo ruožtu paklausė pilietė.

— Be abejo, — oriai atsakė Korovjovas.

— Jūsų pažymėjimai? — pakartojo pilietė.

— Meilute mano… — švelniu balsu prakalbo Korovjovas.

— Aš ne meilutė, — atrėžė pilietė.

— Oi, kaip gaila, — nusivylęs pasakė Korovjovas ir vėl prašneko: — Na, jeigu nenorite būti meilutė, tiek to, nebūkite. Bet sakykit, nejaugi norint įsitikinti, kad Dostojevskis — rašytojas, būtina reikalauti iš jo pažymėjimo? Juk užtenka perskaityti bet kuriuos penkis puslapius iš bet kurio jo romano, ir be jokio pažymėjimo bus aišku, kad jis rašytojas.

Beje, man regis, jis nė neturėjo jokio pažymėjimo! Kaip tu manai? — kreipėsi Korovjovas į Begemotą.

— Kertu lažybų, kad neturėjo, — atsakė šis, statydamas primusą ant stalo šalia knygos ir ranka šluostydamasis prakaitą nuo suodinos kaktos.

— Jūs — ne Dostojevskis, — pareiškė Korovjovo išmušta iš vėžių pilietė.

— Kas žino, kas žino, — atsakė šis.

— Dostojevskis miręs, — nelabai tvirtai tarė pilietė.

— Protestuoju! — karštai sušuko Begemotas. — Dostojevskis nemirtingas!

— Pateikite pažymėjimus, piliečiai, — tarė pilietė.

— Atleiskite, bet juk tai galų gale juokinga, — nenusileido Korovjovas, — apie rašytoją sprendžiama ne iš pažymėjimo, bet iš to, ką jis rašo! Iš kur jūs žinote, kokie sumanymai knibžda mano galvoje? Arba šitoje galvoje? — ir jis parodė į Begemoto galvą, o šis išsyk nusivožė kepurę, tarytum norėdamas, kad pilietė galėtų geriau ją apžiūrėti.

— Praleiskite, piliečiai, — jau pyktelėjusi tarė ji. Korovjovas ir Begemotas pasitraukė į šalį ir praleido kažkokį rašytoją pilku kostiumu, be kaklaryšio, vasariniais baltais marškiniais, kurių plati apykaklė buvo išpešta viršum švarko, su laikraščiu po pažastim. Rašytojas maloniai linktelėjo pilietei, greitomis suraitė kažkokį kabliuką pakištoje knygoje ir žengė į verandą.

— Deja, ne mums, ne mums, — liūdnai prašneko Korovjovas, — o jam atiteks tas bokalas šalto kaip ledas alaus, apie kurį taip svajojame mudu, vargšai klajūnai, mudviejų padėtis kebli ir liūdna, nežinau, nė ką daryti.

Begemotas tik sielvartingai skėstelėjo rankomis ir užsidėjo kepurę ant apvalios galvos, apaugusios tankiais plaukais, labai panašiais į katino kailį. Bet tuo metu virš pilietės galvos suskambo garsus, bet valdingas balsas:

— Praleiskite, Sofja Pavlovna.

Pilietė su knyga nustebo: žaliojoje gyvatvorėje išniro balta frakuoto flibustjero krūtinė ir smaila barzdžiukė. Jis maloniai žvelgė į du įtartinus driskius ir net gestu kvietė juos užeiti. Arčibaldo Arčibaldovičiaus autoritetas jo vadovaujamame restorane buvo didžiai svarus, ir Sofja Pavlovna klusniai paklausė Korovjovą:

— Jūsų pavardė?

— Panajevas, — mandagiai atsakė šis. Pilietė užrašė šią pavardę ir klausiamai pažvelgė į Begemotą.

— Skabičevskis, — sucypsėjo šis, kažkodėl rodydamas į savo primusą. Sofja Pavlovna užrašė ir šią pavardę ir stumtelėjo knygą lankytojams pasirašyti. Korovjovas šalia pavardės „Panajevas“ pasirašė „Skabičevskis“, o Begemotas šalia „Skabičevskio“ pasirašė „Panajevas“.

Galutinai apstulbindamas Sofją Pavlovną, Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šypsodamasis, nusivedė svečius prie geriausio staliuko kitame verandos pakraštyje, prie staliuko, kurį dengė sodrus šešėlis ir šalia kurio, prasiskverbę pro gyvatvorės properšas, mirguliavo saulės atšvaitai. O Sofja Pavlovna, mirksėdama iš nuostabos, ilgai tyrinėjo keistus parašus, kuriuos nelaukti lankytojai paliko knygoje.

Oficiantus Arčibaldas Arčibaldovičius nustebino ne mažiau negu Sofją Pavlovną. Jis pats atitraukė kėdę, siūlydamas Korovjovui sėstis, mirktelėjo vienam, kažką šnibžtelėjo kitam, ir du oficiantai ėmė suktis aplink naujuosius svečius, kurių vienas pasistatė primusą ant grindų šalia parudavusio pusbačio.

Beregint nuo staliuko dingo senoji gelsvom dėmėm nusėta staltiesė, braškėdama nuo krakmolo ore švystelėjo baltutėlė kaip beduino skraistė nauja, o Arčibaldas Arčibaldovičius tyliai, bet itin išraiškingai jau šnibždėjo pasilenkęs prie pat ausies Korovjovui:

— Kuo galėčiau pavaišinti? Turiu ypatingo eršketuko… nuo architektų suvažiavimo nusukau…

– Žinote… ė… duokit mums apskritai užkąsti… ė… — geraširdiškai sumykė Korovjovas, išsidrėbęs ant kėdės.

— Suprantu, — užsimerkęs reikšmingai atsakė Arčibaldas Arčibaldovičius.

Padavėjai, išvydę, kaip su įtartinaisiais lankytojais elgiasi restorano šefas, išvijo iš galvos visas abejones ir ėmėsi rimtai triūsti. Vienas jų tuoj kyštelėjo degtuką Begemotui, kuris išsitraukė iš kišenės nuorūką ir įsikišo ją į burną, kitas pripuolė, skambindamas stikliukais, ir ėmė dėlioti šalia valgymo įrankių taureles, stiklinaites ir plonučio stiklo bokalus, iš kurių taip malonu gerti narzaną po tentu… ne, užbėgdami už akių pasakysim…

būdavo malonu gerti narzaną po tentu neužmirštamoje Gribojedovo verandoje. — Galiu pasiūlyti jerubės kepsniukų, — melodingai murkė Arčibaldas Arčibaldovičius.

Svečias su įskilusia pensnė pritarė visiems brigo kapitono pasiūlymams ir prielankiai žvelgė į jį pro suaižėjusį stiklą.

Prie gretimo staliuko drauge su žmona, baigiančia kramsnoti kiaulienos eskalopą, pietavo beletristas Petrakovas—Sausvėjis, kuris, būdamas pastabus kaip visi rašytojai, atkreipė dėmesį į Arčibaldo Arčibaldovičiaus paslaugumą ir be galo nustebo. O jo žmoną, labai orią damą, net pavydas suėmė, žvelgiant į pirato atidą Korovjovui, ji net šaukšteliu paskambino… — girdi, kas čia dedasi, mes gaištame, laikas nešti ledus! Kas atsitiko?