Čia jie pirmiausiai apsižvalgė, o paskui Korovjovas skardžiu balsu, girdimu visose parduotuvės kertėse, pareiškė:
— Nuostabi parduotuvė! Labai gera parduotuvė!
Pirkėjai, stovėję prie prekystalių, atsigręžė ir kažkodėl nustebę pažvelgė į taip prabilusį žmogų, nors šis visai pagrįstai gyrė parduotuvę.
Lentynose gulėjo šimtai riet imų margų margiausio kartūno. Už jų kūpsojo stirtos mitkalio ir šifono audinių, gelumbės kaugės. Eilių eilėmis rikiavosi rietuvės dėžučių su avalyne, ir kelios pilietės sėdėjo ant žemų kėdučių, dešinę koją apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kairę — nauju tviskančiu laiveliu, kuriuo jos susirūpinusios trepsėjo į kilimėlį. Kažkur parduotuvės gelmėse grojo ir dainavo patefonai.
Tačiau, aplenkę visas šias grožybes, Korovjovas ir Begemotas pasuko tiesiai prie gastronomijos ir konditerijos skyrių sandūros. Šičia buvo labai erdvu, pilietės su skarelėmis ir beretėmis nesistumdė prie prekystalių kaip kartūno skyriuje.
Žemaūgis, kvadratinis žmogėnas, ligi mėlynumo nugremžtais skruostais, su akiniais raginiais rėmeliais, su naujutėlaite skrybėle, nesumaigyta ir be dėmių ant juostelės, su violetiniu paltu ir rusvomis laikos pirštinėmis, stovėjo prie prekystalio ir įsakmiai kažką mykė. Pardavėjas švariu baltu chalatu ir mėlyna kepuraite aptarnavo violetinį pirkėją.
Aštriu peiliu, labai panašiu į Levio Mato pavogtąjį, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos lašišos sidabrinę odą, panašią į gyvatės išnarą.
— Ir šis skyrius puikus, — iškilmingai pripažino Korovjovas, — ir užsienietis simpatiškas, — jis prielankiai dūrė pirštu į violetinę nugarą.
— Ne, Fagotai, ne, — susimąstęs atsakė Begemotas, — apsirinki, drauguži. Man regisi, kad violetinio džentelmeno veidui kažko stinga.
Violetinė nugara krūptelėjo, bet veikiausiai atsitiktinai, juk užsienietis negalėjo suprasti, ką rusiškai kalbėjo Korovjovas ir jo palydovas.
— Geras? — griežtai klausinėjo violetinis pirkėjas.
— Aukščiausios rūšies! — atsakinėjo pardavėjas, peilio smaigaliu koketiškai rakinėdamas nuluptą žuvį.
— Geras mėgstu, blogas — ne, — rūsčiai kalbėjo užsienietis.
— Na žinoma! — džiaugsmingai atsakinėjo pardavėjas. Mūsų pažįstami pasitraukė nuo užsieniečio ir jo lašišos prie konditerijos skyriaus prekystalio.
— Karšta dienelė šiandien, — kreipėsi Korovjovas į jaunutę rausvažandę pardavėją, bet nesulaukė jokio atsakymo. — Po kiek mandarinai? — pasiteiravo tuomet Korovjovas.
— Trisdešimt kapeikų kilogramas, — atsakė pardavėja.
— Vis neįkandami, — atsidusęs tarė Korovjovas, — et, et… — jis dar truputėlį pagalvojo ir pasiūlė savo palydovui: — Valgyk, Begemote.
Storulis pasikišo savo primusą po pažasčia, pasisiekė pačiame piramidės viršuje gulintį mandariną ir, su visa žieve jį sušlamštęs, griebė antrą.
Pardavėją pagavo mirtinas siaubas.
— Jūs iš proto išsikraustėt! — suriko ji, o jos žandukai nubalo. — Čekį duokit! Čekį! — ir ji paleido iš rankų saldainių žnypliukes. — Širdele, meilute, gražuole, — užsikvempęs ant prekystalio ir merkdamas pardavėjai akį, sušvokštė Korovjovas, — na, neturim mes šiandien valiutos… ką padarysi! Bet prisiekiu, kad kitą kartą, ne vėliau kaip pirmadienį, atiduosime grynais. Netoliese gyvenam, Sodų gatvėj, kur gaisras.
Prarijęs trečią mandariną, Begemotas įgrūdo leteną į įmantrų statinį, sudėliotą iš šokolado plytelių, išsitraukė pačią apatinę, tas statinys, aišku, sugriuvo, ir prarijo šokoladą su visu auksiniu popierėliu.
Žuvies skyriuje pardavėjai sakytumei suakmenėjo su peiliais rankose, violetinis užsienietis atsisuko į plėšikų pusę, ir paaiškėjo, kad Begemotas neteisus: džentelmeno veidui nieko nestigo, veikiau, priešingai, jam šio to net buvo per daug — putlūs žandai buvo nukarę, o akys lakstė į šalis.
Pergeltusi pardavėja ilgesingai surypavo per visą parduotuvę:
— Palosičiau! Palosičiau!
Pirkėjai iš kartūno skyriaus atskubėjo į šį šauksmą, o Begemotas pasitraukė šalin nuo konditerijos gardumynų, įkišo leteną į statinę su užrašu „Rinktinės Kerčės silkės“, išsitraukė porą silkių ir prarijo jas, išspjaudamas uodegas.
— Palosičiau! — vėl nuaidėjo beviltiškas riksmas konditerijos skyriuje, o žuvies skyriuje pardavėjas smailia barzdžiuke suriko:
— Ką darai, šunsnuki?!
Pavelas Josifovičius jau skubėjo įvykio vieton. Tai buvo solidus vyriškis baltu švariu chalatu, panašus į chirurgą, o iš jo chalato kišenės kyšojo pieštukas. Pavelas Josifovičius, matyt, buvo patyręs žmogus. Išvydęs Begemoto burnoje stirksančią trečios silkės uodegą, jis akimirksniu įvertino padėtį, viską suprato ir, nė nepradedamas šnekos su akiplėšomis, mostelėjo į tolį ranka, sukomandavęs:
– Švilpk!
Pro veidrodines duris į Smolensko bulvarą išpuolė šveicorius ir pasileido klaikiai švilpti. Žmonės ėmė supt i piktadarius, ir tuomet įsikišo Korovjovas.
— Piliečiai! — plonu virpančiu balseliu suriko jis. — Kas gi čia darosi? A? Leiskite jus paklausti! Varganas žmogelis, — Korovjovas dar labiau suvirpino savo balsą ir parodė į Begemotą, nedelsiant nutaisiusį verksmingą miną, — varganas žmogelis kiaurą dieną taiso primusus; jis išalko… O iš kur jam gauti tos valiutos?
Visuomet ramus ir santūrus Pavelas Josifovičius rūsčiai suriko:
— Liaukis! — ir vėl, jau nekantraudamas, mostelėjo ranka. Tuomet trelės už durų suskardėjo dar garsiau.
Tačiau, nepaisydamas Pavelo Josifovičiaus įspėjimo, Korovjovas vėl prabilo:
— Iš kur — klausiu aš jus visus! Jis nukamuotas alkio ir troškulio! Jam karšta. Na, suvalgė varguolis mandariną. Pamanykit, brangenybė, tris kapeikas kainuoja! O jie jau švilpia, laido treles kaip lakštingalos pavasarį, gaišina miliciją, trukdo jai dirbti savo darbą. O jam galima? A? — ir čia Korovjovas parodė į violetinį storulį, kurio veide pasirodė smarkaus nerimo ženklai. — Kas jis toks? A? Iš kur atvažiavo? Ko? Gal mes jo labai pasiilgom? Gal mes jį kvietėm? Žinoma, — sarkastiškai perkreipęs burną, visu balsu plyšojo buvęs regentas, — tik pamanykit, jis apsivilkęs išeiginiu violetiniu kostiumu, nuo lašišų išpampęs, kišenes prisigrūdęs valiutos, o mums, o mums kas?! Kartu man ant širdies! Kartu! Kartu! — ėmė stūgauti Korovjovas lyg pabrolys per senovines vestuves.
Visi tie be galo kvaili, netaktiški ir tikriausiai politiškai kenksmingi plepalai vertė Pavelą Josifovičių krūpčioti iš pykčio, tačiau, kad ir kaip keista, iš susispietusių žmonių žvilgsnių buvo matyti, kad daugelis tiems plepalams pritaria! O kai Begemotas, trindamas akį nešvaria apiplyšusia rankove, tragiškai suspigo:
— Dėkui, ištikimasis drauguži, užstojai nuskriaustą! — įvyko stebuklas. Mandagus tylus seneliukas, kukliai, bet švariai apsirengęs ir konditerijos skyriuje pirkęs tris migdolinius pyragaičius, ūmai persimainė. Jo akys karingai suliepsnojo, jis paraudo, trenkė maišelį su pyragaičiais į grindis ir suriko:
— Teisybė! — plonu vaikišku balsu. Paskui griebė padėklą, nuo kurio į šalis išsilakstė Begemoto sugriauto šokoladinio Eifelio bokšto likučiai, užsimojo, kaire ranka nuplėšė užsieniečiui skrybėlę, o dešine atsivedėjęs šėrė padėklu per pliktelėjusią užsieniečio galvą. Pasigirdo toks žvangesys, tarytum iš sunkvežimio ant žemės būtų buvęs numestas skardos lakštas. Perbalęs storulis suglebo ir atsisėdo į Kerčės silkių statinaitę, ištėkšdamas į viršų sūrymo fontaną. Tučtuojau nutiko ir antrasis stebuklas. Įgriuvęs į statinaitę, violetinis pirkėjas gryniausia rusų kalba, be jokio akcento, suriko:
— Gelbėkit! Milicija! Banditai muša! — matyt, nuo tokio sukrėtimo staiga įsisavinęs lig šiol nemokėtą kalbą.
Šveicorius liovėsi švilpęs, o susijaudinusių pirkėjų minioje sušmėžavo įvykio vieton artėjančių dviejų milicininkų šalmai. Tačiau klastūnas Begemotas ant konditerijos skyriaus prekystalio šliūkštelėjo iš primuso benzino, kaip kad pirtyje iš puskubilio apliejamas suolelis, ir benzinas savaime užsidegė. Liepsna pliūptelėjo aukštyn ir nučiuožė prekystaliu, rydama gražius popierinius kaspinus, kuriais buvo papuošti vaisių kupini krepšeliai. Pardavėjos spiegdamos spruko iš už prekystalio; vos jos pabėgo, užsiplieskė drobinės užuolaidos, užsidegė benzinas ant grindų. Klaikiai rėkdama, pirkėjų minia šūstelėjo lauk iš konditerijos skyriaus, nubloškusi niekam nereikalingą Pavelą Josifovičių, o iš žuvies skyriaus pro užpakalines duris žąsele išrisnojo pardavėjai su išgaląstais peiliais rankose. Violetinis pilietis, išsiropštęs iš statinaitės, persivertė per gulinčią ant prekystalio lašišą ir, permirkęs sūrymu, išdūmė paskui juos. Suskambo ir pažiro bėgančių žmonių išgrūsti veidrodinių durų stiklai, o abu niekšai — ir Korovjovas, ir rajūnas Begemotas — kažkur pražuvo, o kur — niekas negalėjo suprasti. Vėliau žmonės, matę, kaip prasidėjo gaisras Prekybos namuose, pasakojo, kad abu chuliganai neva pakilę į palubę ir ten abu susprogę kaip vaikiški balionėliai. Aišku, abejotina, kad viskas buvo kaip tik taip, bet ko nežinome, to nežinome.