— Tinklą, tinklą, tinklą, — neramiai ėmė kuždėtis vyrai, apsupę katiną. Tačiau, velniai žino kodėl, tinklas įstrigo kažkieno kišenėje ir nesidavė ištraukiamas.

— Mirtinai sužeistą katiną gali išgelbėti, — prašneko katinas, — tik gurkšnis benzino… — ir jis, pasinaudojęs sąmyšiu, prigludo prie apskritos primuso skylutės ir atsigėrė benzino.

Tučtuojau nustojo tekėjęs kraujas iš jo kairės viršutinės letenos. Atgijęs katinas žvaliai pašoko, pasikišo po pažastim primusą ir liuoktelėjo atgal ant židinio, o iš ten, draskydamas apmušalus, ėmė kabarotis siena aukštyn ir po sekundės tupėjo virš gaudytojų galvų ant metalinio karnizo.

Akimoju kelios rankos sugriebė užuolaidą ir nutraukė ją kartu su karnizu, ir saulė plūstelėjo į pritemdytą kambarį. Bet nei pasveikęs klastūnas katinas, nei jo primusas nenukrito. Nešinas primusu, katinas nuskriejo palube ir atsidūrė ant sietyno, kabančio vidury kambario.

— Kopėčias! — šūktelėjo kažkas apačioje.

— Kviečiu į dvikovą! — suriko katinas, supdamasis virš galvų ant sietyno, ir jo letenose vėl atsirado brauningas, o primusą jis pastatė tarp sietyno šakų. Katinas nusitaikė ir, siūbuodamas lyg švytuoklė virš atvykėlių galvų, ėmė į juos pyškinti. Griausmas sudrebino butą. Ant grindų pažiro krištolinės sietyno šukės, zigzagais suskilinėjo veidrodis virš židinio, pabiro tinkas, į grindis čeksėjo šovinių tūtelės, suskilo langų stiklai, iš peršauto primuso švirkštė benzinas. Dabar jau nebuvo ko nė svajoti, kad katiną pavyks paimti gyvą, ir vyrai, atsakydami į jo šūvius, ėmė pasiutusiai šaudyti iš mauzerių, taikydamiesi jam į galvą, į pilvą, į krūtinę ir nugarą. Šaudymas sukėlė paniką asfaltuotame kieme.

Bet tas šaudymas truko labai neilgai ir ėmė savaime tilt i. Mat nei kat inui, nei atvykėliams jis nepadarė jokios žalos. Niekas nebuvo ne tik užmuštas, bet net sužeistas:

visi, tarp jų ir katinas, liko sveikutėliai. Kažkuris gaudytojas, norėdamas galutinai pasitikrinti, paleido iš eilės penketą šūvių šitam velnio gyvuliui į galvą, o katinas atsakė, ištuštindamas visą apkabą. Rezultatas buvo tas pats — šūviai niekam nieko blogo nepadarė. Katinas, kažkodėl vis pūsčiodamas į vamzdį ir spjaudydamasis leteną, suposi ant sietyno, kuris siūbavo vis lėčiau. Stovintys apačioje tylėjo, jų veidai atrodė visiškai suglumę. Tai buvo vienintelis atvejis, kai šaudymas nedavė jokios naudos. Žinoma, galima buvo tarti, kad katino brauningas koks nors žaislinis, bet apie gaudytojų mauzerius šito nieku gyvu nebūtum pasakęs. Be abejonės, ir pirmoji katino žaizda, ir benzino gėrimas buvo grynas triukas, kiauliška apgavystė.

Vyrai dar sykį pamėgino sugauti katiną. Metė kilpavirvę, ji apsisuko apie vieną žvakę, sietynas nukrito žemėn. Atrodė, kad smūgis sudrebino visą pastatą, tačiau ir tai nieko nepadėjo. Ant gaudytojų galvų pasipylė šukės, o katinas liuoktelėjo ir atsitūpė pačioje palubėje ant veidrodžio paauksuotais rėmais, kabojusio viršum židinio. Jis nesirengė sprukti, net priešingai, palyginti saugiai įsitaisęs, drožė dar vieną kalbą.

— Visai nesuprantu, — kalbėjo jis palubėje, — kodėl su manimi taip žiauriai elgiamasi…

Bet čia vos pradėtą jo kalbą pertraukė nežinia iš kur pasigirdęs duslus žemas balsas:

— Kas čia darosi? Man trukdote dirbti.

Kitas balsas, nemalonus ir sniaukrojantis, atsakė:

— Na, aišku, Begemotas dūksta, velniai jį griebtų!

Trečiasis, blerbiantis, balsas tarė:

— Mesire! Šeštadienis. Saulė leidžiasi. Mums metas.

— Atleiskite, nebegaliu ilgiau šnekučiuotis, — pasakė katinas ant veidrodžio, — mums metas.

Jis švystelėjo savo brauningą ir išdaužė abu lango stiklus. Tada šliūkštelėjo žemėn benzino, ir tas benzinas savaime užsidegė, liepsna pliūptelėjo ligi pat lubų.

Butas užsiliepsnojo nepaprastai greitai ir smarkiai, taip nebūna net užsidegus benzinui.

Tučtuojau pradėjo rūkti apmušalai, ant grindų užsidegė nuplėšta užuolaida, ėmė rusenti išdaužytų langų rėmai. Katinas susirietė į kamuoliuką, sukniaukė, šoko nuo veidrodžio ant palangės ir dingo su visu savo primusu. Lauke pasigirdo šūviai. Žmogus, įsitaisęs ant geležinių priešgaisrinių kopėčių juvelyro našlės langų aukštyje, apšaudė katiną, kai šis liuoksėjo nuo palangės ant palangės link vandens laštako pačiame namo kampe. Tuo vamzdžiu katinas užsiropštė ant stogo. Tenai jį apšaudė, deja, vėl nesėkmingai, sargybiniai, saugantys kaminus, ir katinas pradingo miestą užliejusio saulėlydžio gaisuose.

Tuo metu po atvykėlių kojomis suliepsnojo parketas, ir toje vietoje, kur voliojosi apsimetėlis katinas, ugnyje pasirodė vis tamsėjantis buvusio barono Maigelio lavonas su aukštyn užverstu smakru ir stiklinėm akim. Ištraukti jį iš ugnies jau nebuvo įmanoma.

Šokinėdami degančiomis parketo lentelėmis, plekšnodami sau per rusenančius pečius ir krūtines, vyrai iš svetainės traukėsi į kabinetą ir prieškambarį. Tie, kurie laukė valgomajame ir miegamajame, išpuolė į koridorių. Atbėgo ir likusieji iš virtuvės, šoko į prieškambarį. Svetainė jau skendėjo ugnyje ir dūmuose. Kažkas paskubomis spėjo surinkti gaisrininkų dalinio numerį ir šūktelėti į ragelį:

— Sodų trys šimtai du bis!

Nebuvo kada gaišti. Liepsna išsiveržė į prieškambarį. Pasidarė sunku alsuoti.

Vos tik pro išdaužtus užburto buto langus išvirto pirmieji dūmų tumulai, kieme pasigirdo išgąstingi žmonių riksmai.

— Gaisras, gaisras, degam!

Žmonės visuose butuose ėmė klykti į ragelius:

— Sodų! Sodų, trys šimtai du bis!

Kai Sodų gatvėje pasigirdo širdį veriantys iš visų miesto pa kraščių lekiančių ilgų raudonų mašinų varpai, kieme besiblaškantys žmonės regėjo, kaip pro penktojo aukšto langus drauge su dūmais išskrido trys tamsūs berods vyrų siluetai ir vienas nuogos moters siluetas.

XXVIII skyrius

PASKUTINIAI KOROVJOVO IR BEGEMOTO NUOTYKIAI

Ar šitie siluetai tikrai išskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sodų gatvės namo gyventojams, suprantama, tiksliai pasakyti negalima. Jeigu jie ir išskrido, tai kur pasuko, irgi niekas nežino. Mes negalime nė pasakyti, kur jie išsiskyrė, tačiau žinome, kad, praėjus maždaug penkiolikai minučių nuo gaisro Sodų gatvėje pradžios, Smolensko turgaus aikštėje prie veidrodinių Prekybos namų durų pasirodė ilgšis languotu kostiumu, o su juo — stambus juodas katinas.

Mikliai prasibrovęs tarp praeivių, ilgasis pilietis atidarė laukujes parduotuvės duris.

Tačiau čia mažutis, prakaulus, be galo rūstaus veido šveicorius pastojo jam kelią ir irzliu balsu pareiškė:

— Su katinais negalima.

— Atsiprašau, — sublerbė ilgšis ir lyg priekurtis prisikišo gyslotą ranką prie ausies, — sakote, su katinais? O kur jūs matote katiną?

Šveicorius išpūtė akis, ir buvo ko jas išpūsti: jokio katino palei piliečio kojas jau nebebuvo, o jam per petį kaišiojo galvą ir veržėsi į parduotuvę storulis sudriskusia kepure, iš snukio tikrai truputėlį panašus į katiną. Storulis nešėsi primusą.

Šita porelė kažkodėl nepatiko mizantropui šveicoriui.

— Pas mus tik už valiutą, — sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš po gauruotų, tarsi kandžių išėstų, širmų antakių.

— Branguti mano, — sublerbė ilgšis, žybčiodamas akimi už įskilusio pensnė stiklo, — o iš kur jūs žinote, kad aš jos neturiu? Pagal kostiumą sprendžiate? Niekuomet to nedarykite, mieliausias sargybini! Jūs galite apsirikti, ir gana smarkiai. Dar kartą perskaitykite kad ir garsiojo kalifo Haruno—al—Rašido istoriją. Tačiau šį sykį, atidėjęs šią garsią istoriją į šalį, noriu jums pasakyti, kad apskųsiu jus vedėjui ir papasakosiu jam tokių dalykėlių, jog jums teks palikti savo postą prie tviskančių veidrodinių durų. — Galbūt mano primusas pilnas valiutos, — ūmai įkišo savo trigrašį ir katinsnukis storulis, visaip bandantis prasisprausti į parduotuvę.

Jiems už nugarų jau spietėsi įpykusi publika. Dvejodamas ir su neapykanta žvelgdamas į keistą porelę, šveicorius pasitraukė iš kelio, ir mūsų pažįstami, Korovjovas ir Begemotas, atsidūrė parduotuvėje.