— Velniai griebtų! Ko jie visi užsimanė į tą šarvuotą kamerą, — burbtelėjo vienas tardytojų.

— Tie niekšai juos smarkiai išgąsdino, — pasakė tasai, kuris lankėsi pas Ivanušką.

Tardytojai kaip mokėdami nuramino Varenuchą, pasakė, kad jis bus apsaugotas ir be jokios kameros, ir beregint paaiškėjo, kad jokios starkos jis negėrė, kad jį mušė dviese, vienas su iltimi, rusvaplaukis, o antras storulis…

— Aha, panašus į katiną?

— Taip, taip, taip, — apspangęs iš baimės, be paliovos šnairuodamas į šalis, šnibždėjo administratorius ir išklojo tolimesnes smulkmenas, papasakojo, kaip dvi dienas, paverstas vampyru, gyveno bute Nr. 50 ir vos netapo finansų direktoriaus Rimskio mirties kaltininku…

Tuo metu buvo įvestas Rimskis, atvežtas iš Leningrado. Tačiau šis tirtantis iš baimės, pakrikusios psichikos žilaplaukis senis, visai nepanašus į ankstesnį finansų direktorių, nieku gyvu nenorėjo sakyt i tiesos ir buvo it in užsispyręs. Rimskis tvirtino, kad jokios Helos ir jokio Varenuchos savo kabinete naktį jis nematęs, kad jam paprasčiausiai pasidarę bloga ir jis, netekęs nuovokos, išvažiavęs į Leningradą. Nereikia nė sakyti, kad savo parodymus paliegęs finansų direktorius užbaigė prašymu uždaryti jį šarvuotoje kameroje.

Anuška buvo suimta tuo metu, kai Arbato universalinėje parduotuvėje mėgino įbrukti kasininkei dešimties dolerių banknotą. Įdėmiai buvo išklausytas Anuškos pasakojimas apie žmones, išskridusius pro Sodų gatvės namo langą, ir apie pasagėlę, kurią, pasak Anuškos, ji paėmusi tik tam, kad pristatytų ją į miliciją.

— Ar pasagėlė tikrai buvo auksinė, su deimantais? — pasidomėjo tardytojai.

— Ar aš jau deimantų nesu mačiusi, — atsakė Anuška.

— Tačiau jūs sakėte, kad gavote iš jo červoncų?

— Ar aš jau červoncų nesu mačiusi, — atsakė Anuška.

— Tai kada jie pavirto doleriais?

— Apie jokius dolerius nieko nežinau, regėt neregėjau jokių dolerių, — ėmė spygauti Anuška, — mūsų valia! Gaunam radybų, perkam kartūną… — ir pasileido tauzyti visokius niekus, kad ji neatsakanti už namų valdybą, įsileidusią į penktą aukštą piktąją dvasią, nuo kurios nebėra gyvenimo.

Tardytojas ėmė mosuoti Anuškos pusėn plunksnakočiu, nes ji visiems gerokai įgriso, ir parašė jai ant žalio popierėlio leidimą nešdintis lauk, ir tada Anuška visų džiaugsmui dingo iš įstaigos. Paskui žmonės ėmė plaukti virtine, o tarp jų buvo ir Nikolajus Ivanovičius, ką tik suimtas tiktai per kvailumą pavydžios žmonos, kuri paryčiais pranešė milicijai, kad dingo jos vyras. Nikolajus Ivanovičius pernelyg neapstulbino tardytojų, paklojęs ant stalo smagią pažymą apie tai, kad jis praleido naktį pokylyje pas šėtoną. Pasakodamas, kaip jis lakino oru nuogą Margaritos Nikolajevnos namų darbininkę kažkur po velnių maudytis į upę ir kaip dar anksčiau lange buvo pasirodžiusi nuoga Margarita Nikolajevna, Nikolajus Ivanovičius mažumėlę nukrypo nuo tiesos. Pavyzdžiui, jis nesiteikė užsimint i apie tai, kad pats nuskubėjo į miegamąjį nešinas numestais marškiniais ir kad vadino Natašą Venera. Pasak jo žodžių, išėjo, kad Nataša išskrido pro langą, apsižergė jį ir išsivarė iš Maskvos.

— Turėjau paklusti prievartai, — pasakojo Nikolajus Ivanovičius ir savo pasakaitę baigė prašymu nė žodžio apie tai neprasitarti jo žmonai. Jam buvo pažadėta.

Nikolajaus Ivanovičiaus parodymai leido nustatyti, kad Margarita Nikolajevna, kaip ir jos namų darbininkė Nataša, dingo be pėdsakų. Buvo imtasi priemonių joms suieškoti.

Taigi bylos tyrimas nė sekundės nenutrūko ir ligi pat šeštadienio ryto. Po miestą tuo metu pasklido neįtikėtini gandai, kuriuose mažytė teisybės dalelė buvo pagražinta nuostabiausiu melu. Žmonės kalbėjo, kad po seanso Varjetė teatre du tūkstančiai žiūrovų išlėkė į gatvę nuogut nuogutėliai, kad Sodų gatvėje aptikta netikrų stebuklingųjų pinigų spaustuvėlė, kad kažkokia gauja pagrobė penkis pramoginių įstaigų viršininkus, tačiau milicija juos visus bemat surado, ir dar daug visokių niekų, kurių nė kartoti nesinori.

Artėjo pietų metas, kai tenai, kur dirbo tardytojai, suskambo telefonas. Iš Sodų gatvės buvo pranešta, kad prakeiktajam bute vėl pasirodė gyvybės ženklai. Kažkas atidarinėjo langus, iš vidaus sklido pianino muzika ir dainavimas, ant palangės buvo pastebėtas juodas katinas, kuris tupėjo ir šildėsi saulutėje.

Maždaug ketvirtą tos karštos dienos valandą didelis civilių drabužiais apsirengusių vyrų būrys išlipo iš trijų mašinų, sustojusių truputį atokiau nuo Sodų gatvės namo Nr. 302 bis.

Atvykęs būrys pasidalijo į du mažesnius būrelius, kurių vienas per vartus ir kiemą nuėjo tiesiai į šeštąją laipt inę, o antrasis atlupo užkaltas mažas atsarginio išėjimo dureles. Tada abi grupės skirtingais laiptais ėmė kopti į butą Nr. 50.

Tuo metu Korovjovas ir Azazelas, beje, Korovjovas apsirengęs kasdieniškai, be išeiginio frako, sėdėjo svetainėje ir baigė pusryčiauti. Volandas savo įpratimu buvo miegamajame, o ką veikė katinas — nežinia. Tačiau, sprendžiant iš puodų žvangėjimo virtuvėje, galima manyti, kad Begemotas buvo tenai ir savo įpratimu kvailiojo iš dyko buvimo.

— O kas čia per žingsniai laiptuose? — paklausė Korovjovas, makaluodamas šaukšteliu po puodelį su juoda kava.

— Ateina mūsų suimti, — atsiliepė Azazelas ir išlenkė taurelę konjako.

— Aha, teisybė, teisybė, — pasakė Korovjovas.

Paradiniais laiptais kopiantys vyrai tuo metu jau buvo trečiojo aukšto aikštelėje. Ten du vandentiekio meistrai kuitėsi palei centrinio šildymo armoniką. Vyrai reikšmingai susižvalgė su meistrais.

— Visi namuose, — šnibžtelėjo vienas darbininkas, stuksendamas plaktuku į vamzdį.

Tada priekyje ėjęs vyras nesislapstydamas išsitraukė iš palto užančio juodą mauzerį, o kitas greta jo — visrakčius. Apskritai grupė, ėjusi į butą Nr. 50, buvo viskuo apsirūpinusi.

Du vyrai kišenėse nešėsi lengvai išskleidžiamus šilkinius tinklus. Dar vienas — kilpavirvę, ketvirtasis — marlines kaukes ir ampules su chloroformu. Per sekundę buvo atrakintos paradinės buto Nr. 50 durys, ir visi ateiviai atsidūrė prieškambaryje, o tuo pat metu, trinktelėjus durim virtuvėje, tapo aišku, kad antroji grupė taip pat laiku įžengė pro atsargines duris.

Šįsyk jei ir ne visiška, tai bent dalinė sėkmė buvo akivaizdi. Akimirksniu po visus kambarius pasklido žmonės, niekur nieko nerado, užtat valgomajame jie aptiko, matyt, ką tik valgytų pusryčių likučius, o svetainėje ant židinio atbrailos šalia krištolinio ąsočio tupėjo didžiulis juodas katinas. Letenose jis laikė primusą.

Svetainėje sustoję vyrai visiškoje tyloje gana ilgai stebėjo tą katiną.

— Hm… tikrai šaunu, — šnibžtelėjo vienas atėjusių.

— Nedūkstu, nieko neliečiu, taisau primusą, — nedraugiškai pasišiaušęs, prašneko katinas, — be to, laikau savo pareiga perspėti, kad katinas yra senovinis ir neliečiamas gyvūnas.

— Nuostabus triukas, — sukuždėjo vienas atėjusių, o kitas garsiai ir aiškiai tarė:

— Na, neliečiamasai katine pilvakalby, prašome čionai.

Išsiskleidė ir suplazdėjo šilkinis tinklas, tačiau vyras, švystelėjęs jį, visų nuostabai prametė pro šalį, tinklas užkliudė tik ąsotį, kuris skimbtelėjęs nukrito ir sudužo:

— Remizas, — suriko katinas. — Valio! — ir, padėjęs į šalį primusą, išsitraukė iš už nugaros brauningą. Jis akimoju nusitaikė į arčiausiai stovintį gaudytoją, tačiau, katinui nespėjus iššauti, ano rankoje tvykstelėjo ugnis, ir sulig mauzerio šūviu katinas plumptelėjo žemyn galva nuo židinio atbrailos ant grindų, išmetė brauningą ir paleido primusą.

— Viskas baigta, — silpnu balseliu tarė katinas ir tingiai išsitiesė kraujo klane, — pasitraukite nuo manęs bent sekundę, leiskite atsisveikinti su žeme. O mano drauguži Azazelai! — sudejavo plūsdamas krauju katinas: — Kur tu? — katinas atgręžė gęstančias akis į valgomojo duris. — Tu neatskubėjai man į pagalbą, nepadėjai nelygioje kovoje. Tu palikai vargšą Begemotą, iškeitęs jį į stiklinę — tiesa, puikaus — konjako! Na ką gi, tegul mano mirtis prislegia tavo sąžinę, o aš palieku tau savąjį brauningą…