— Maža, maža, — šnibždėjo Korovjovas. — Pažvelkit kairėn į pirmuosius smuikus ir linktelkit taip, kad kiekvienas skyrium galvotų, jog jūs jį atpažinote. Čia vien pasaulinės įžymybės. Linktelėkit štai anam, prie pirmojo pulto — tai Vjetanas. Taip, labai gerai.

Dabar toliau.

— Kas dirigentas? — skriedama toliau, paklausė Margarita.

— Johanas Štrausas, — sukliko katinas, — ir tegu mane pakaria tropikų sode ant lianų, jeigu kokiame nors pokylyje kada nors grojo toks orkestras. Aš sukviečiau jį! Ir prašom įsidėmėti, nė vienas nesusirgo ir nė vienas neatsisakė.

Gretima salė buvo be kolonų, vietoje jų vienoje pusėje mirgėjo siena iš raudonų, rausvų, baltų rožių, o kitoje — tokia pat siena iš pilnavidurių japoninių kamelijų. Tarp tų sienų jau tryško šnypščiantys fontanai, ir šampanas putojo trijuose baseinuose, kurių pirmasis buvo skaidriai violetinis, antrasis — rubino spalvos, trečiasis — krištolinis. Palei juos blaškėsi negrai su raudonais raiščiais, sėmė sidabriniais samčiais šampaną ir pylė į plokščias taures. Rožių sienoje buvo spraga, ir toje vietoje ant estrados siautėjo žmogus su raudonu fraku smailia kaip kregždės uodega. Priešais jį nežmoniškai garsiai griaudėjo džiazas. Vos išvydęs Margaritą, dirigentas susirietė prieš ją dvilinkas, palietė rankomis grindis, paskui išsitiesė ir šaižiu balsu suriko:

— Aleliuja!

Jis pliaukštelėjo sau per kelį — viens, paskui kryžmai per kitą kelį — du, griebė iš kraštinio muzikanto rankų lėkštę, žiebė ja į koloną.

Skriedama tolyn Margarita dar pamatė, kad džiazo virtuozas, rungdamasis su polonezu, dvelkusiu Margaritai į nugarą, tranko savo lėkšte džiazo muzikantams per galvas, o šie tūpčioja, komiškai išsproginę akis.

Pagaliau jie atskriejo į aikštelę, kurioje, kaip suprato Margarita, tamsoje ją pasitiko Korovjovas su lempele. Dabar šioje aikštelėje akys žlibo nuo šviesos, kuri liejosi iš krištolinių vynuogių kekių. Palydovai pastatė Margaritą į vietą, ties jos kaire ranka atsirado neaukšta ametisto kolonėlė.

— Jeigu bus labai sunku, galėsite pasidėti ant jos ranką, — šnibždėjo Korovjovas.

Kažkoks juodaodis padėjo Margaritai po kojų pagalvėlę su išsiuvinėtu auksiniu pudeliu, ir ant tos pagalvėlės, paklusdama kažkieno rankoms, ji pastatė sulenktą per kelį savo dešinę koją.

Margarita pabandė apsižvalgyti. Korovjovas ir Azazelas stovėjo šalia išsitempę, kaip per paradą. Greta Azazelo — dar trys vyrai, kažkuo Margaritai panašūs į Abadoną. Į nugarą dvelkė šaltis, atsigręžusi Margarita išvydo, kad iš marmurinės sienos jos užnugaryje trykšta šnypščiantis vynas ir srūva į ledinį baseiną. Prie kairės kojos ji juto kažką šilta ir gauruota. Tai buvo Begemotas.

Margarita stovėjo aukštybėse, jai iš po kojų žemyn leidosi didingi kilimu dengti laiptai.

Apačioje, tokioje tolybėje, tarsi žiūrėtų pro apverstus žiūronus, Margarita matė milžinišką šveicoriaus kambarį su neįsivaizduojamo dydžio židiniu, į kurio šaltus ir juodus nasrus lengvai būtų galėjęs įvažiuoti penkiatonis sunkvežimis. Šveicoriaus kambaryje ir ant laiptų, kur spigino akinanti šviesa, buvo tuščia. Dūdos dabar grojo kažkur toli. Taip jie prastovėjo maždaug minutę.

— Kur svečiai? — paklausė Margarita Korovjovą.

— Pasirodys, karaliene, tuojau pasirodys. Jų netrūks. Aš, tiesą sakant, geriau sutikčiau malkas kapoti, negu juos čia priiminėti.

— Ką ten malkas kapoti, — įsiterpė šnekusis katinas, — aš sutikčiau dirbti tramvajaus konduktoriumi, o jau sunkesnio darbo pasaulyje nėra!

— Viskas turi būti paruošta iš anksto, karaliene, — aiškino Korovjovas, blykstelėdamas akim pro perskilusį monoklį. — Nėra šlykštesnio dalyko už tą situaciją, kai pirmasis svečias trypčioja, nežinodamas ką daryti, o jo teisėta megera pašnibždom tarkuoja jį, kad jie atvažiavo anksčiau už kitus. Tokius pokylius reikia mesti į šiukšlyną, karaliene.

— Tiktai į šiukšlyną, — patvirtino katinas.

— Iki vidurnakčio beliko dešimt sekundžių, — pridūrė Korovjovas, — tuojau prasidės.

Tos dešimt sekundžių Margaritai pasirodė be galo ilgos. Matyt, jos jau praėjo, ir ničnieko neįvyko. Bet staiga apačioje, milžiniškame židinyje, kažkas dunkstelėjo, ir iš pakuros išlėkė kartuvės su kabalduojančiu pusiau sudūlėjusiu lavonu. Lavonas nutrūko nuo virvės, trenkėsi į grindis, ir iš jo išniro juodaplaukis gražuolis su fraku ir lakuotais pusbačiais. Iš židinio išpuolė smarkiai aptrešęs nedidelis karstas, dangtis nulėkė žemėn, iš karsto išsivertė kitas lavonas. Gražuolis galant iškai prišoko prie jo ir atkišo parankę, antrasis lavonas pavirto į nuogą judrią moterį su juodomis kurpaitėmis ir juodomis plunksnomis ant galvos, ir tada abu, vyras ir moteris, nuskubėjo laiptais aukštyn.

— Pirmieji! — sušuko Korovjovas. — Ponas Žakas su žmona. Leiskite pristatyti jums, karaliene, vieną įdomiausių vyrų! Nepataisomas pinigų padirbinėtojas, valstybės išdavikas, bet visai neblogas alchemikas. Pagarsėjo tuo, — sukuždėjo Margaritai į ausį Korovjovas, — kad nunuodijo karaliaus meilužę. Juk ne kiekvienam taip nutinka! Tik pažiūrėkit, koks gražuolis!

Išblyškusi Margarita prasižiojusi žvelgė žemyn ir matė, kaip kažkokiose šoninėse vestibiulio duryse dingsta ir kartuvės, ir karstas.

— Esu sužavėtas, — stačiai į veidą laiptais užkopusiam ponui Žakui suklykė katinas.

Tuo metu apačioje pro židinio angą išlindo begalvis vienarankis skeletas, žnektelėjo ant žemės ir pavirto frakuotu vyru.

Pono Žako žmona jau klaupėsi prieš Margaritą ant vieno kelio ir, išbalusi nuo susijaudinimo, bučiavo Margaritos kelį.

— Karaliene, — vebleno pono Žako žmona.

— Karalienė sužavėta, — rėkė Korovjovas.

— Karaliene… — tyliai pratarė gražuolis ponas Žakas.

— Mes sužavėti, — plyšojo katinas.

Jaunuoliai, Azazelo palydovai, nutaisę negyvas, bet malonias šypsenas, jau stūmė poną Žaką su žmona į šoną, kur stovėjo negrai, laikantys šampano taures. Laiptais bėgo aukštyn vienišas frakuotas vyriškis.

— Grafas Robertas, — šnipštelėjo Korovjovas Margaritai, — vis dar įdomus. Atkreipkite dėmesį, kaip juokinga, karaliene, priešingas atvejis: šis buvo karalienės meilužis ir nunuodijo savo žmoną.

— Džiaugiamės, grafe, — suriko Begemotas.

Pro židinio angą vienas paskui kitą išgriuvo ir subyrėjo trys karstai, paskui išpuolė kažkoks žmogus, apsisiautęs mantija, o įkandin jo iš juodų nasrų iššokęs vaiduoklis smogė jam peiliu į nugarą. Apačioje pasigirdo prislopintas riksmas. Iš židinio išlėkė kone visiškai sudūlėjęs lavonas, Margarita užsimerkė, ir kažkieno ranka pakišo jai po nosim flakoną su balta druska. Margaritai pasirodė, kad tai Natašos ranka. Svečių ant laiptų ėmė daugėti. Dabar jau ant kiekvienos pakopos stovėjo iš tolo visai vienodai atrodantys frakuoti vyrai, o su jais — nuogos moterys, kurios skyrėsi viena nuo kitos tik kurpaičių ir galvas puošiančių plunksnų spalva.

Klibinkščiuodama keistu mediniu batu ant kairės kojos, prie Margaritos priėjo dama vienuoliškai nuleistomis akimis, sulysusi, kukli ir kažkodėl apsivyniojusi kaklą plačiu žaliu raiščiu.

— Kokia žalia? — mechaniškai paklausė Margarita.

– Žavingiausia ir solidžiausia dama, — kuždėjo Korovjovas, — leiskite pristatyti: ponia Tofana, buvo labai populiari tarp jaunų žavingų neapoliečių, taip pat ir Palermo gražuolių, ypač tarp tų, kurioms buvo nusibodę jų vyrai. Juk būna taip, karaliene, kad vyras nusibosta…

— Taip, — dusliu balsu atsakė Margarita, tuo pat metu šypsodamasi dviem frakuotiems vyrams, kurie vienas paskui kitą lenkėsi ir bučiavo jos kelį ir ranką.

— Na mat, — Korovjovas kažkaip sugebėjo sykiu ir kuždėti Margaritai, ir kažkam šaukt i:

— Hercoge, prašom bokalą šampano! Aš sužavėtas! Taigi, ponia Tofana užjautė tas vargšes moteris ir parduodavo joms kažkokio vandenėlio buteliukuose. Žmona įpildavo to vandenėlio vyrui į sriubą, tasai pavalgydavo, padėkodavo už pietus ir jausdavosi puikiai. Tiesa, po kelių valandų jis baisiausiai užsinorėdavo gerti, paskui guldavosi į patalą, ir po dienos gražioji neapolietė, pavalgydinusi savo vyrą sriuba, būdavo laisva kaip pavasario vėjas.