— Nerandu žirgo, — apsimestinai uždususiu balsu iš po lovos atsiliepė katinas, — kažkur nušuoliavo, o vietoj jo vis maišosi kažkokia varlė.

— Gal manai, kad esi turgaus aikštėje? — nuduodamas, jog pyksta, paklausė Volandas. — Jokios varlės po lova nebuvo! Pasitaupyk tuos pigius triukus Varjetė teatrui. Jeigu tučtuojau neišlįsi, mes manysime, kad tu pasidavei, prakeiktas dezertyre. — Nieku gyvu, mesire! — suriko katinas ir tą pačią akimirką išlindo iš palovės, gniauždamas letenoje žirgą.

— Leiskite jums pristatyti… — buvo bepradedąs Volandas, bet pats save nutraukė: — Ne, negaliu žiūrėti į tą žvirblių baidyklę. Pažvelkit, kaip jis išsidarkė po lova!

O tuo metu išsivoliojęs dulkėse katinas, stovėdamas ant užpakalinių kojų, lankstėsi Margaritai. Katino pakaklėje stirksojo balta peteliškė, dėvima prie frako, o ant krūtinės kabojo dirželiu parišti perlamutriniai moteriški žiūronai. Be to, katino ūsai buvo paauksuoti.

— Kas čia dabar! — sušuko Volandas. — Kam tu pasiauksavai ūsus? Kuriems galams tau po kaklu ta varlė, jei esi be kelnių?

— Katinai kelnių nedėvi, mesire, — labai oriai atsakė katinas, — o gal dar liepsite man ir batus apsiauti? Batuotų katinų būna tik pasakose, mesire. Bet ar jūs kada nors matėt, kad kas nors ateitų į pokylį be kaklaraiščio? Neturiu jokio noro atsidurti komiškoje padėtyje ir rizikuoti, kad galiu būti už pakarpos išmestas lauk! Kiekvienas puošiasi kaip moka.

Manykite, kad visa, ką čia pasakiau, tinka ir žiūronams, mesire!

— Bet ūsai?..

— Nesuprantu, — sausai atsikirto katinas, — kodėl Azazelas ir Korovjovas, šįryt skųsdamiesi, galėjo pasibarstyti veidus balta pudra, ir kuo ji geresnė už auksinę? Aš pasipudravau ūsus, štai ir viskas! Kita kalba būtų, jeigu būčiau nusiskutęs! Skustas katinas — iš tikrųjų bjaurus dalykas, tūkstantį kartų su tuo sutinku. Bet apskritai, — čia įsižeidusio katino balsas virptelėjo, — matau, kad prie manęs norima prikibti, ir dar matau, kad turiu labai rimtai pagalvoti, ar apskritai dalyvauti pokylyje? Ką jūs į tai atsakysite, mesire?

Ir katinas iš nuoskaudos taip išsipūtė, kad atrodė, dar akimirksnis, ir sprogs.

— Tai sukčius, tai sukčius, — linguodamas galvą, pasakė Volandas, — kiekvieną sykį, kai jo figūros atsiduria beviltiškoje padėtyje, jis pradeda užkalbinėti dantį kaip pats kvailiausias šarlatanas ant tilto. Nedelsiant sėsk prie lentos ir baik tuos savo pliurpalus.

— Atsisėsiu, — atsakė katinas sėsdamasis, — tačiau nesutinku su pastaraisiais jūsų žodžiais. Mano šnekos ne pliurpalai, kaip jūs teikėtės pareikšti damos akivaizdoje, o virtinė standžiai surištų silogizmų, kuriuos deramai įvertintų tokie žinovai kaip Sekstas Empirikas, Marcianas Kapela, o galbūt ir pats Aristotelis.

– Šachas karaliui, — tarė Volandas.

— Prašom, prašom, — atsiliepė katinas ir ėmė žvalgytis į lentą pro žiūronus.

— Taigi, — kreipėsi Volandas į Margaritą, — leiskite pristatyti jums, dona, savo palydą.

Šitas pamaiva — katinas Begemotas. Azazelą ir Korovjovą jūs jau pažįstate, tad rekomenduoju jums savo tarnaitę Helą. Paslanki, nuovoki, ir nėra tokios paslaugos, kurios ji neįstengtų padaryti.

Gražuolė Hela šypsojosi, įsmeigusi į Margaritą savo žalsvas akis, nesiliaudama kabinti sauja tepalo ir trint i juo kelį.

— Na, štai ir visi, — užbaigė Volandas ir susiraukė, kai Hela pernelyg stipriai spustelėjo jo kelį, — draugija, kaip matote, nedidelė, mišri ir paprasta.

Jis nut ilo ir ėmė sukioti savąjį gaublį, padarytą taip išmoningai, jog mėlyni okeanai jame vilnijo, o ašigalį dengianti kepurė atrodė tikrų tikriausia, iš ledo ir sniego.

Lentoje tuo metu dėjosi tikras sąmyšis. Visiškai sutrikęs karalius su balta mantija trypinėjo langelyje, bevilt iškai skėtriodamas rankomis. Trys balt ieji pėstininkai — landsknechtai, ginkluoti alebardomis, suglumę žvelgė į rikį, mosuojantį špaga ir rodantį pirmyn, kur šalia kits kito, baltame ir juodame langelyje ant karštų žirgų, kanopomis kasančių lentą, buvo matyt i juodieji Volando raiteliai.

Margaritą nepaprastai sudomino ir apstulbino tai, kad šachmatų figūrėlės buvo gyvos.

Katinas, atitraukęs nuo akių žiūronus, patyliukais bakstelėjo savajam karaliui į nugarą.

Tasai iš siaubo užsidengė rankomis veidą.

— Prasti reikalėliai, brangusis Begemote, — patyliukais įgėlė Korovjovas.

— Padėtis rimta, bet toli gražu ne beviltiška, — atsiliepė Begemotas, — dar daugiau: aš visai tikiu galutine pergale. Būtina nuodugniai išanalizuoti padėtį.

Analizuoti jis ėmėsi gana keistai — puolė visaip vaipytis ir merkti akį savo karaliui.

— Nepadeda, — tarstelėjo Korovjovas.

— Ai! — suklykė Begemotas. — Papūgos išsilakstė, ar aš nesakiau!

Iš tikrųjų tolumoje pasigirdo daugybės sparnų šlamesys. Korovjovas ir Azazelas išpuolė lauk.

— Trauk velniai visas tas jūsų šventines išmones! — burbtelėjo Volandas, nepakeldamas akių nuo savojo gaublio.

Vos tik Korovjovas su Azazelu išdūmė lauk, Begemotas ėmė dar labiau merkti akį.

Baltųjų karalius pagaliau suvokė, ko iš jo norima, ūmai nusiplėšė mant iją, nubloškė ją ant savo langelio ir pabėgo nuo lentos. Rikis užsisiautė numestą karališką apdarą ir atsistojo į karaliaus vietą. Korovjovas ir Azazelas sugrįžo.

— Melas, kaip visada, — šnairuodamas į Begemotą, sumurmėjo Azazelas.

— Man pasigirdo, — atsakė katinas. ‘:

— Na, ar dar ilgai visa tai truks? — paklausė Volandas. — Šachas karaliui.

— Aš tikriausiai nenugirdau, metre, — atsakė katinas, — šacho karaliui nėra ir negali būti.

— Kartoju, šachas karaliui!

— Mesire, — apsimestinai sunerimusiu balsu atsakė katinas, — jūs pervargote: šacho karaliui nėra!

— Karalius stovi langelyje g2, — nežiūrėdamas į lentą, pasakė Volandas.

— Mesire, mane siaubas ima! — sukniaukė katinas, nutaisydamas siaubo iškreiptą snukį.

— Tame langelyje karaliaus nėra!

— Ką? — suglumęs paklausė Volandas ir pasižiūrėjo į lentą, kur karaliaus langelyje stovintis rikis buvo nusigręžęs ir užsidengęs rankomis veidą.

— Ak tu, nenaudėli, — susimąstęs tarė Volandas.

— Mesire! Aš vėl į pagalbą šaukiuosi logiką, — prašneko katinas, spausdamas prie krūtinės letenas, — jeigu žaidėjas skelbia karaliui šachą, o karaliaus tuo metu jau nė kvapo nebėr ant lentos, šachas laikomas negaliojančiu.

— Pasiduodi, ar ne? — baisiu balsu suriko Volandas.

— Leiskite pagalvoti, — klusniai atsiliepė katinas, pasirėmė alkūnėmis ant stalo, suspaudė letenomis ausis ir ėmė galvoti. Galvojo ilgai, o galų gale tarė: — Pasiduodu.

— Užmušt užsispyrusį ožį, — sušnibždėjo Azazelas.

— Taip, pasiduodu, — tarė katinas, — bet pasiduodu tiktai todėl, kad negaliu žaisti pjudomas pavyduolių! — jis pakilo, o šachmatų figūrėlės ėmė ropštis į dėžę.

— Hela, metas, — tarė Volandas, ir Hela dingo iš kambario. — Koja įsiskaudėjo, o čia tasai pokylis, — vėl prabilo Volandas.

— Leiskite man, — tyliai paprašė Margarita.

Volandas įdėmiai nužvelgė ją ir pasuko jos pusėn kelį. Karšta it lava pliurzė degino rankas, tačiau Margarita nesiraukė ir stengėsi neskaudžiai įtrinti ją į kelį.

— Maniškiai tvirtina, kad tai reumatas, — kalbėjo Volandas, nenuleisdamas akių nuo Margaritos, — bet aš rimtai įtariu, kad šį kelio skausmą paliko man atminimui viena žavinga ragana, su kuria artimai susipažinau tūkstant is penki šimtai septyniasdešimt pirmais metais Brokeno kalnuose, ant Velnių Katedros.

— Ak, negali būti! — pasakė Margarita.

— Menkniekis! Po kokių trijų šimtų metų praeis. Man siūlė galybę visokiausių vaistų, bet aš po senovei pasitikiu bobulės gyduolėmis. Nuostabių žolelių paliko man nelaboji senikė, mano bobulė! Beje, sakykite, ar jūs niekuo nesiskundžiate? Gal jūsų sielą kamuoja kokia nors širdgėla, koks nors maudulys?

— Ne, mesire, niekas manęs nekamuoja, — atsakė išmintingoji Margarita, — o dabar, šalia jūsų, aš jaučiuosi tiesiog puikiai.

— Kraujas — didelis dalykas, — nežinia kodėl linksmai pasakė Volandas ir pridūrė: — Matau, kad jus domina mano gaublys.