— O kas jai ant kojos? — klausė Margarita, be paliovos liesdama ranką svečiams, aplenkusiems klibinkščiuojančią ponią Tofana. — Ir kam tas žalias raištis? Kaklas suvytęs?

— Kunigaikšti, esu sužavėtas! — šaukė Korovjovas ir tuo pat metu šnibždėjo Margaritai:

— Kaklas nuostabus, tačiau kalėjime jai nutiko nemalonus dalykas. Ant jos kojos, karaliene, ispaniškas batelis, o raištis štai dėl ko: kai kalėjimo prižiūrėtojai sužinojo, kad maždaug penki šimtai nesėkmingai pasirinktų vyrų amžiams atsisveikino su Neapoliu ir Palermu, jie įsikarščiavę pasmaugė ponią Tofaną kameroje.

— Be galo džiaugiuosi, juodoji karaliene, kad man teko tokia garbė, — vienuoliškai šnibždėjo Tofana, bandydama priklaupti. Ispaniškas batelis jai trukdė. Korovjovas su Begemotu padėjo Tofanai atsikelt i.

— Džiaugiuosi, — atsakė jai Margarita, sykiu tiesdama ranką kitiems.

Dabar laiptais į viršų plūste plūdo srautas. Margarita nebematė, kas dedasi šveicorinėje.

Ji mechaniškai kilnojo ranką aukštyn žemyn ir, visiems vienodai šiepdamasi, sutikinėjo svečius. Aikštelėje jau tvyrojo klegesys, iš Margaritos praskrietų šventinių salių kaip jūros ošimas girdėjosi muzika.

— O štai ši moteris — nuobodi, — jau ne šnibždėjo, o garsiai kalbėjo Korovjovas, — ji dievina pokylius, vis svajoja pasiskųsti dėl savo nosinės.

Margarita tarp kopiančių laiptais aukštyn susirado akimis tą, apie kurią kalbėjo Korovjovas. Tai buvo jauna, kokių dvidešimties metų moteris nepaprastai gražaus stoto, tačiau kažkokių neramių, įkyriai lakstančių akių.

— Dėl kokios nosinės? — paklausė Margarita.

— Prie jos priskirta kameristė, — paaiškino Korovjovas, — kuri trisdešimt metų kasnakt padeda jai ant staliuko nosinę. Kai tik ji prabunda, nosinė jau guli. Ji tą nosinę ir krosnyje degino, ir upėje skandino, bet niekas nepadeda.

— Kokią nosinę? — kuždėjo Margarita, kilnodama ranką aukštyn žemyn.

— Su melsvais krašteliais. Mat kai ji tarnavo kavinėje, šeimininkas sykį pasivadino ją į sandėliuką, o po devynių mėnesių ji pagimdė berniuką, nunešė ji miškan ir įkišo jam burnon nosinę, o paskui užkasė berniuką žemėn. Teisme ji teisinosi negalėjusi vaiko išmaitinti.

— O kur tos kavinės šeimininkas? — pasidomėjo Margarita.

— Karaliene, — ūmai iš apačios sumurkė katinas, — leiskite paklausti: kuo čia dėtas šeimininkas? Juk jis kūdikio miške nedusino!

Margarita, nesiliaudama šypsotis ir kilnot i dešinės rankos, smailiais kairiosios rankos nagais sugnybė Begemoto ausį ir sušnibždėjo jam:

— Jeigu tu, niekšeli, dar kartą išdrįsi įsiterpti į pokalbį…

Begemotas kažkaip nešventiškai cyptelėjo ir suknerkė:

— Karaliene… ausis sutins… Kam gadinti pokylį sutinusia ausimi?.. Aš kalbėjau kaip juristas… juridiniu požiūriu… Tyliu, tyliu… Manykit, kad aš ne katinas, o žuvis, tiktai paleiskit ausį.

Margarita paleido ausį, o įkyrios rūškanos akys atsidūrė tiesiai prieš ją.

— Kokia aš laiminga, karaliene, kad esu pakviesta į didžiąją pilnaties puotą. — O aš, — atsakė Margarita, — džiaugiuosi, jus matydama. Labai džiaugiuosi. Ar mėgstat šampaną?

— Ką jūs teikiatės daryti, karaliene?! — beviltišku, tačiau vos girdimu balsu sušuko Margaritai į ausį Korovjovas. — Susidarys kamšatis!

— Mėgstu, — maldaujamu balsu atsakė moteris ir staiga ėmė mechaniškai kartoti: — Frida, Frida, Frida! Aš vardu Frida, o karaliene.

— Tai pasigerkit šiandien, Fridą, ir nieko negalvokit, — tarė Margarita.

Frida ištiesė abi rankas Margaritai, tačiau Korovjovas su Begemotu mikliai sugriebė ją už parankių, ir ji pradingo minioje.

Dabar iš apačios plūste plūdo minia, tarytum šturmuodama aikštelę, kurioje stovėjo Margarita. Nuogi moterų kūnai kilo aukštyn tarp frakuotų vyrų. Margaritos akyse ribėjo jų tamsūs ir balti, kavos spalvos ir net visai juodi kūnai. Rusvuose, juoduose, kaštoniniuose, gelsvuose kaip linai plaukuose — šviesų tvane mirgėjo ir kibirkščiavo brangakmeniai. Ir, tarytumei kas būtų apšlakstęs šturmuojančių vyrų koloną šviesos lašeliais, — ant jų krūtinių tviskėjo deimantiniai segtukai. Dabar Margarita kas sekundę juto jos kelį liečiančias lūpas, kas sekundę tiesė ranką pabučiavimui, jos veidas pavirto sustingusia sveikintojos kauke.

— Esu sužavėtas, — monotoniškai giedojo Korovjovas, — esame sužavėti… Karalienė sužavėta…

— Karalienė sužavėta… — už nugaros sniaukrojo Azazelas.

— Esu sužavėtas, — spygavo katinas.

— Markizė… — murmėjo Korovjovas, — nunuodijo tėvą, du brolius ir dvi seseris dėl palikimo… Karalienė sužavėta!.. Ponia Minkina… Ak, kokia žavi! Truputį nervinga. Kam reikėjo plaukų žnyplėmis svilinti kambarinei veidą? Taip susiklosčius aplinkybėms, be abejo, tuoj būsi papjauta… Karalienė sužavėta!.. Karaliene, atkreipkite dėmesį!

Imperatorius Rudolfas, burtininkas ir alchemikas… Dar vienas alchemikas — pakartas…

Ak, štai ir ji! Ak, kokius nuostabius viešuosius namus ji laikė Strasburge!.. Mes sužavėti!.. Siuvėja iš Maskvos, mūsų visų didžiai mylima už neišsenkamą fantaziją…

laikė siuvyklą ir sugalvojo baisiai juokingą pokštą: sienoje išgręžė dvi apskritas skylutes…

— O damos nežinojo? — paklausė Margarita.

— Visos kaip viena žinojo, karaliene, — atsiliepė Korovjovas. — Esu sužavėtas! Šis dvidešimtmetis berniokas iš mažens pasižymėjo keistomis fantazijomis, buvo svajotojas ir keistuolis. Jį pamilo viena mergina, o jis ėmė ir pardavė ją į viešuosius namus.

Iš apačios į viršų tekėjo upė. Nebuvo matyti tos upės galo. Jos versmė, didysis židinys, tryško kaip tryškus. Taip praėjo valanda, stojo antra. Margarita ėmė jausti, kad jos grandinė pasidarė daug sunkesnė. Kažkas atsitiko ir rankai. Dabar, keliant ją aukštyn, Margaritai tekdavo susiraukti. Smagios Korovjovo šnekos nustojo dominti Margaritą. Ir siauraakiai mongoliški, ir balt i, ir juodi veidai pasidarė vienodi, kartkartėm susiliedavo, o tarpus tarp tų veidų užpildantis oras imdavo virpėti ir sroventi. Smarkus dieglys, tarsi nuo adatos dūrio, staiga pervėrė dešinę Margaritos ranką, ir ji, sukandusi dantis, padėjo alkūnę ant kolonėlės. Kažkokie garsai, panašūs į sienas liečiančių sparnų šlamėjimą, sklido iš užnugario, iš salės, ir buvo aišku, kad tenai šoka nesuskaičiuojami svečių tuntai, ir Margaritai atrodė, jog net masyvios marmurinės, mozaikinės ir krištolinės grindys neregėtoje salėje ritmingai pulsuoja. Nei Gajus Cezaris Kaligula, nei Mesalina dabar jau nesudomino Margaritos, kaip nesudomino jos nė vienas karalius, hercogas, kavalierius, savižudis, nuodytoja, pakaruoklis ar sąvadautoja, kalėjimo prižiūrėtojas ar apgavikas, budelis, skundikas, išdavikas, beprotis, seklys, prievartautojas. Jų vardai susipynė galvoje, veidai sulipo į vieną didelį blyną, ir tik vienas veidas kankinamai įstrigo atmintin, — išties ugnine barzda apjuostas Maliutos Skuratovo veidas. Margaritai linko kojos, ji bijojo, kad tuoj tuoj pravirks. Didžiausias kančias jai kėlė dešinysis kelis, kurį bučiavo svečiai. Jis sutino, oda pamėlo, nors Nataša keletą sykių šluostė jį kažkokio kvapnaus skysčio prisigėrusią kempine. Baigiantis trečiai valandai, Margarita jau visai bevilt iškai žvilgtelėjo žemyn ir krūptelėjo iš džiaugsmo: svečių srautas retėjo.

— Svečiai visada renkasi į pokylį vienodai, karaliene, — šnibždėjo Korovjovas, — tuoj banga pradės slūgti. Duodu žodį, kamuojamės paskutines minutes. Antai Brokeno plevėsų būrys. Jie visada atvažiuoja paskutiniai. Na, žinoma, tai jie. Du girti vampyrai…

viskas? Ak ne, antai dar vienas. Ne, du!

Laiptais kopė du paskutiniai svečiai.

– Šitas, man regis, naujokas, — sumurmėjo Korovjovas ir prisimerkęs pažvelgė pro monoklį, — na, žinoma, žinoma. Kartą jį aplankė Azazelas ir prie konjako pakišo jam mintį, kaip atsikratyti vieno žmogaus, galėjusio jį demaskuoti. Ir jis liepė pažįstamam, kuris buvo jam pavaldus, išpurkšti kabineto sienas nuodais.

— Kuo jis vardu? — paklausė Margarita.

— Tiesą sakant, aš ir pats dar nežinau, — atsiliepė Korovjovas, — reikia paklausti Azazelą.