Matot, koks sukčius, o jūs teikiatės šnekėti apie penktąjį matavimą!

Margarita, nors visai ne ji, o pats Korovjovas šnekėjo apie penktąjį matavimą, linksmai nusijuokė, išklausiusi pasakojimą apie apsukraus butų keit iko nuotykius. O Korovjovas vėl prabilo:

— Bet prie reikalo, prie reikalo, Margarita Nikolajevna. Jūs — didžiai protinga moteris ir, žinoma, jau supratote, kas per vienas mūsų šeimininkas.

Margaritos širdis dunkstelėjo, ji linktelėjo galva.

— Na matot, na matot, — kalbėjo Korovjovas, — mes esam visokių užuominų ir paslaptingumų priešininkai. Kasmet mesiras kelia vieną pokylį. Jis vadinasi pavasarinės pilnaties, arba šimto karalių, puota. O svečių! — čia Korovjovas griebėsi už žando, tarsi jam būtų sugėlę dantį. — Beje, viliuosi, kad pati tuo įsit ikinsite. Tai va: mesiras, kaip jūs, be abejo, pati suprantate, yra viengungis. Tačiau šeimininkė reikalinga, — Korovjovas skėstelėjo rankomis, — sutikite, kad be šeimininkės…

Margarita klausėsi Korovjovo, stengdamasi nepraverti lūpų, paširdžiuose juto šaltį, nuo vilties susigrąžinti laimę jai svaigo galva.

— Pagal tradiciją, — kalbėjo toliau Korovjovas, — pokylio šeimininkė, visų pirma, privalo būti vardu Margarita. Be to, ji turi būti vietinė gyventoja. O mes, kaip matote, esame keliauninkai ir šiuo metu apsistojome Maskvoje. Čia mes suradome šimtą dvidešimt vieną Margaritą, ir tik pamanykite, — Korovjovas iš nevilties pliaukštelėjo sau per šlaunį, — nė viena netinka. Bet pagaliau nusišypsojo laimė…

Korovjovas išraiškingai šyptelėjo, linkteldamas per liemenį, o Margaritos širdį vėlei sugniaužė šaltis.

— Trumpiau! — riktelėjo Korovjovas. — Visai trumpai: ar jūs neatsisakysit imtis šių pareigų? — Neatsisakysiu! — tvirtu balsu atsakė Margarita.

— Baigta! — tarė Korovjovas ir, iškėlęs lempelę, pridūrė: — Prašom sekti paskui mane.

Jie žengė tarp kolonų ir pagaliau išėjo į kažkokią kitą salę, kurioje kažkodėl aitriai kvepėjo citrinomis, buvo girdėti kažkokie šnaresiai ir kažkas užkliudė Margaritos galvą.

Ji krūptelėjo.

— Nebijokite, — saldžiu balseliu nuramino Margaritą Korovjovas, imdamas ją už parankės, — čia Begemoto išdaigos, nieko daugiau. Ir apskritai drįstu jums, Margarita Nikolajevna, patarti — niekuomet ir nieko nebijokite. Tai neprotinga. Neslėpsiu, pokylis bus prašmatnus. Išvysime asmenų, kurių valdžia kitados buvo nepaprastai didelė. Bet kai pagalvoji, kokios mikroskopiškai menkos yra jų galimybės palyginti su galimybėmis to, kieno palydoje aš turiu garbės būti, pasidaro tiesiog juokinga ir net, sakyčiau, liūdna… Be to, jūs juk ir pati karališko kraujo.

— Kodėl karališko kraujo? — išgąstingai sukuždėjo Margarita, glusteldama prie Korovjovo.

— Ak, karaliene, — žaismingai tratėjo Korovjovas, — kraujo reikalai — patys sudėtingiausi pasaulyje! Ir jeigu paklausinėtumėm kai kurias proseneles, ypač tas, kurios garsėjo kaip didžiai romios, tai paaiškėtų nuostabiausių paslapčių, gerbiamoji Margarita Nikolajevna.

Nė kiek nesuklysiu, jei, kalbėdamas apie tai, prisiminsiu keisčiausiai susimaišančią kortų kaladę. Esti dalykų, kuriems visai negalioja nei luomų barjerai, nei valstybių sienos.

Atskleisiu paslaptį: viena Prancūzijos karalienė, gyvenusi šešioliktame amžiuje, reikia manyti, labai būtų nustebusi, jeigu kas nors jai būtų pasakęs, kad, praėjus daugybei metų, aš vesiu už parankės jos žavią proproproproanūkę per iškilmių sales Maskvoje. Bet mes jau atėjom!

Korovjovas užpūtė savo lempelę, ji dingo jam iš rankų, ir Margarita išvydo ant grindų šviesos ruoželį, krintantį iš po kažkokių tamsių durų. Korovjovas tyliai pabeldė į tas duris. Margarita taip susijaudino, jog ėmė barškėti dantys, o per nugarą nubėgo šiurpulys.

Durys atsidarė. Kambarys pasirodė esąs visai nedidukas. Margarita išvydo plačią ąžuolinę lovą su bet kaip subruktomis nešvariomis suglamžytomis paklodėmis ir pagalve.

Priešais lovą stovėjo ąžuolinis stalas raižytomis kojomis, o ant stalo — kandeliabras, kurio lizdai buvo aštrių paukščio nagų pavidalo. Tuose auksiniuose naguose degė septynios storos vaškinės žvakės. Be to, ant stalelio dar buvo didelė šachmatų lenta su itin meistriškai padarytomis figūromis. Ant mažo palaikio kilimėlio stovėjo žemas suolelis.

Kambaryje buvo dar vienas stalas su kažkokia auksine taure ir kitu kandeliabru, kurio šakos buvo gyvačių pavidalo. Kambaryje kvepėjo siera ir derva, šviestuvų šešėliai kryžiavosi ant grindų.

Tarp kitų Margarita išsyk atpažino Azazelą, dabar apsivilkusį fraku ir stovintį gale lovos. Išsipustęs Azazelas jau nebuvo panašus į plėšiką, užkalbinusį Margaritą Aleksandro sodelyje, ir nusilenkė jis Margaritai nepaprastai galant iškai.

Nuoga ragana, ta pati Hela, kuri didžiai suglumino garbųjį Varjetė bufetininką, ir, deja, ta pati, kurią, laimė, po skandalingojo seanso išbaidė gaidys, sėdėjo ant kilimėlio palei lovą, maišydama kažką prikaistuvyje, iš kurio virto sieros garai.

Be šitų, kambaryje prie šachmatų stalelio ant aukštos taburetės sėdėjo milžiniškas juodas katinas, dešinėje letenoje gniauždamas šachmatų žirgą.

Hela pakilo ir nusilenkė Margaritai. Tą patį padarė ir katinas, nušokęs nuo taburetės ir brūžtelėjęs užpakaline letena, jis pametė žirgą ir palindo po lova jo ieškoti. Visa tai, mirgant klastingiems žvakių šešėliams, pastėrusi iš baimės Margarita tik vos ne vos įžiūrėjo. Jos žvilgsnį buvo prikausčiusi lova: joje sėdėjo tasai, kurį dar visai neseniai vargšas Ivanas prie Patriarcho tvenkinių įtikinėjo, kad šėtonas neegzistuoja.

Neegzistuojant is ir sėdėjo lovoje.

Dvi akys įsmigo Margaritai į veidą. Dešinė — su aukso žiežirba gelmėje, kiaurai persmelkianti kiekvieną sielą, ir kairė — tuščia ir juoda, tarsi siaura adatos ąselė, lyg anga į bedugnį tamsos ir šešėlių šulinį. Volando veidas buvo perkreiptas, dešinysis lūpų kampas nutįsęs žemyn, aukštą nuplikusią kaktą kirto gilios raukšlės, lygiagrečios siauriems antakiams. Atrodė, kad Volando veido oda amžiams įdegusi saulėje.

Volandas drybsojo išsikėtojęs lovoje, vilkėjo tiktai ilgais naktiniais marškiniais, nešvariais ir sulopytais ties kairiuoju petim. Vieną nuogą koją jis buvo pasikišęs po savimi, o kitą ištiesęs ir pasidėjęs ant suolelio. Šios tamsios kojos kelį kažkokiu garuojančiu tepalu ir trynė Hela.

Ant apnuogintos beplaukės Volando krūtinės Margarita dar įžiūrėjo meistriškai iš juodo akmens išskobtą vabalą, parištą aukso grandinėle, o vabalo nugaroje — kažkokius rašmenis. Šalia Volando, ant lovos, ant sunkaus postamento, stovėjo keistas, tarytum gyvas, iš vienos pusės saulės nutviekstas gaublys.

Keletą sekundžių buvo tylu. „Jis tyrinėja mane“, — pamanė Margarita ir sukaupė valią, stengdamasi kaip nors suvaldyti drebančias kojas.

Pagaliau Volandas nusišypsojo, ir jo kibirkščiuojanti akis sakytumei įsižiebė. Jis tarė:

— Sveikinu jus, karaliene, ir prašau atleisti už tokį naminį apdarą.

Volando balsas buvo toks žemas, kad, tariant kai kuriuos žodžius, pavirsdavo mažne švokštimu.

Jis nutvėrė ant lovos buvusią ilgą špagą, pasilenkė, pamaišė ja palovyje ir tarė:

— Lįsk lauk! Partija nutraukiama. Atvyko viešnia.

— Nieku gyvu, — nerimastingai pasufleravo Korovjovas, švapsėdamas Margaritai į ausį.

— Nieku gyvu… — prabilo Margarita.

— Mesire… — kvėptelėjo į ausį Korovjovas.

— Nieku gyvu, mesire, — tyliai, bet aiškiai atsakė susitvardžiusi Margarita ir pridūrė šypsodamasi: — Meldžiu nepertraukti partijos. Manau, kad šachmatų žurnalai nemažai sumokėtų, jeigu galėtų ją išspausdinti.

Azazelas pritariamai krenkštelėjo, o Volandas, įdėmiai nužvelgęs Margaritą, sumurmėjo tarsi pats sau:

— Taip, Korovjovas teisus! Kaip keistai susimaišo kortos! Kraujas!

Jis ištiesė ranką ir pasimojo Margaritą arčiau. Ši priėjo, basomis kojomis nejausdama grindų. Volandas padėjo sunkią lyg iš akmens ir drauge karštą kaip ugnis ranką Margaritai ant peties, prisitraukė ją ir pasisodino šalia savęs ant lovos.

— Na, jeigu jūs tokia nuostabiai maloni, — prašneko jis, — o aš, beje, nieko kito ir nesitikėjau, tuomet baigsim ceremonijas, — jis vėl pasilenkė ir šūktelėjo palovin: — Ar ilgai truks tas balaganas po lova? Lįsk lauk, kvaišas padare!