Taigi, atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, prokuratorius prašąs vyriausiąjį kunigą peržiūrėti sprendimą ir paleisti laisvėn tą iš dviejų nuteistųjų, kuris mažiau pavojingas, o toks, be abejonės, yra Ha—Nocri. Tai kaip?

Kaipa pažvelgė Pilotui tiesiai į akis ir tyliu, bet tvirtu balsu pasakė, kad Sinedrionas kruopščiai išnagrinėjo bylą ir antrąkart praneša ketinąs išlaisvinti Bar—Rabaną.

— Ką? Nepaisant mano prašymo? Prašymo žmogaus, kurio lūpomis kalba Romos valdžia? Kunige, pasakyk trečią kartą.

— Ir trečią kartą mes pranešame, kad paleidžiame Bar—Rabaną, — tyliai pasakė Kaipa.

Viskas buvo baigta, daugiau neliko ko šnekėti. Ha—Nocri išnyks amžiams, ir nebus kam pagydyti baisių prokuratoriaus skausmų, nuo kurių nėra jokių vaistų, išskyrus mirtį.

Tačiau ne šita mintis dabar sukrėtė Pilotą. Vis tas pats nesuprantamas maudulys, jau pirma apėmęs jį balkone, persmelkė visą jo esybę. Jis išsyk ėmė ieškoti kokio nors paaiškinimo, ir tas paaiškinimas buvo keistas: prokuratoriui lyg ir atrodė, kad jis apie kažką nebaigė šnekėtis su pasmerktuoju, o galbūt kažko nenugirdo.

Pilotas nuvijo tą mintį, ir ji dingo akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Ji dingo, o maudulys liko nepaaiškintas, nes jo juk negalėjo paaiškinti blykstelėjusi kaip žaibas ir tuoj užgesusi kažkokia trumpa kita mintis: „Nemirtingumas… atėjo nemirtingumas…“ Kieno nemirtingumas atėjo? To prokuratorius nesuprato, bet mintis apie šitą mįslingą nemirtingumą privertė jį pašiurpti saulėkaitoje.

— Gerai, — tarė Pilotas, — tebūnie taip.

Jis apsižvalgė, apmetė akimis aplinkinį pasaulį ir nustebo, išvydęs permainą. Išnyko rožėmis apkibęs krūmas, išnyko kiparisai, supą viršutinę terasą, išnyko granato medis ir balta statula žalumynuose, ir patys žalumynai. Vietoj to dabar plūste plūdo kažkokia tamsiai raudona putra, joje susiūbavo ir kažkur ėmė plaukti vandens augalai, o su jais kartu nuplaukė ir pats Pilotas. Dabar jį nešė, smaugdamas ir degindamas, pats baisiausias įtūžis — bejėgiškumo įtūžis.

— Ankšta man, — tarė Pilotas, — ankšta man!

Šalta drėgna ranka jis trūktelėjo sagtį ant apsiausto apykaklės, ir ta nukrito ant smėlio.

– Šiandien tvanku, kažkur audra, — atsiliepė Kaipa, nenuleisdamas akių nuo paraudusio prokuratoriaus veido ir nujausdamas visas kančias, kurias dar reikės ištverti. „O, koks baisus nisano mėnuo šiais metais!“ — Ne, — pasakė Pilotas, — ne dėl to, kad tvanku. Ankšta man pasidarė su tavimi, Kaipa, — primerkęs akis, Pilotas šyptelėjo ir pridūrė: — Pasisaugok, kunige.

Tamsios vyriausiojo kunigo akys žybtelėjo, ir nė kiek ne blogiau negu pirma prokuratorius jis apsimetė nustebęs.

— Ką girdžiu, prokuratoriau, — išdidžiai ir ramiai atsakė Kaipa, — tu man grasini po nuosprendžio, kurį pats patvirtinai? Ar tai galimas daiktas? Mes įpratę, kad Romos prokuratorius prieš prabildamas apgalvoja savo žodžius. Kad tik kas nors mūsų neišgirstų, igemone?

Pilotas negyvomis akimis pažvelgė į vyriausiąjį kunigą ir išsiviepė, dirbtinai šyptelėdamas.

— Ką tu kalbi, kunige? Kas dabar gali mudu čia išgirsti? Argi aš panašus į tą jauną kvaištelėjusį valkatą, kuriam šiandien bus įvykdyta bausmė? Argi aš berniūkštis, Kaipa? Žinau, ką sakau ir kur sakau. Apsuptas sodas, apsupti rūmai, net pelė nerastų plyšio įlįsti vidun. Ir ne tik pelė — nepralįstų net tasai, kaip jis… iš Kiriato miesto. Beje, ar pažįsti tu tokį, kunige? Taip… jeigu toks čionai prasmuktų, tai labai pasigailėtų, — tuo tu, be abejo, patikėsi? Tad žinok, kunige, kad neturėsi nuo šiol ramybės! Nei tu, nei tavo tauta, — ir Pilotas parodė į tolį, kur dešinėje ant kalno žėravo šventykla, — tai sakau tau aš — Poncijus Pilotas, raitelis Auksinė Ietis!

– Žinau, žinau! — be baimės atsakė juodabarzdis Kaipa, ir jo akys žybtelėjo. Jis pakėlė ranką į dangų ir vėlei prabilo: — Žino Judėjos žmonės, kad tu jų nekenti nuožmia neapykanta, ir daug kančių jiems atneši, tačiau pražudyt neįstengsi! Apgins juos Dievas!

Išgirs mus, išgirs visagalis cezaris, užstos nuo žudytojo Piloto!

— O ne! — suriko Pilotas, ir sulig kiekvienu žodžiu jam darėsi vis lengviau ir lengviau:

nebereikėjo apsimet inėti, nebereikėjo rinkti žodžių. — Pernelyg dažnai tu skundei mane cezariui, dabar atėjo mano valanda, Kaipa! Dabar nuskris mano žinia, ir ne vietininkui į Antiochiją, ir ne į Romą, o tiesiai į Kaprėją, pačiam imperatoriui, žinia apie tai, kaip jūs Jeršalaime slapstote nuo mirties tikrus maištininkus. Ir ne vandeniu iš Saliamono tvenkinio, kaip kad norėjau padaryti jūsų labui, aš pagirdysiu Jeršalaimą! Ne, ne vandeniu! Atmink, kad aš dėl jūsų turėjau nukabinti nuo sienų skydus su imperatoriaus ženklais, siųsti kariuomenę, ir pats, kaip matai, turėjau atvykti pasižiūrėti, kas čia pas jus dedasi! Atmink mano žodžius, kunige. Ne vieną kohortą išvysi Jeršalaime, ne vieną!

Ateis prie miesto sienų visas Fulminato legionas, atskubės arabų raitininkai, išgirsi tada graudžias raudas ir dejones! Prisiminsi tada išgelbėtąjį Bar—Rabaną ir gailėsies, mirčiai pasmerkęs taikų filosofą ir pamokslininką!

Vyriausiojo kunigo veidą išmušė dėmės, akys degte degė. Jis, kaip ir prokuratorius, išsišiepė ir atsakė:

— Ar tu pats, prokuratoriau, tiki tuo, ką čia kalbi? Ne. Netiki. Ne taiką, ne taiką atnešė mums į Jeršalaimą tasai žmonių suvedžiotojas, ir tu, raiteli, puikiai tą supranti. Norėjai jį išlaisvinti, kad jis išniekintų tikėjimą, sukurstytų žmones ir nuvestų juos tiesiai prieš romėnų kardus. Bet aš, vyriausiasis Judėjos kunigas, kol gyvas, neleisiu tyčiotis iš tikėjimo ir apginsiu tautą! Girdi, Pilote? — ir Kaipa grėsmingai pakėlė ranką: — Įsiklausyk, prokuratoriau!

— Kaipa prit ilo, ir prokuratorius vėl išgirdo nelyginant jūros gaudesį, atsiritusį iki pat Erodo Didžiojo sodo sienų. Tas gaudesys kilo iš apačios ligi prokuratoriaus kojų ir veido.

O jam už nugaros, anapus rūmų flygelių, girdėjosi neramūs trimitų signalai, sunkus šimtų kojų trypimas, geležies žvangesys, — prokuratorius suprato, kad ten traukia Romos pėstininkai, jo įsakymu žengiantys į maištininkams ir plėšikams baisų priešmirtinį paradą.

— Girdi, prokuratoriau, — tyliai pakartojo vyriausiasis kunigas, — nejaugi tu tvirtinsi, kad visa tai, — vyriausiasis kunigas pakėlė abi rankas, ir tamsus gobtuvas nuslinko nuo Kaipos galvos, — sukėlė varganas plėšikėlis Bar—Rabanas?!

Prokuratorius atgalia plaštaka nusišluostė drėgną šaltą kaktą, žvilgtelėjo žemėn, paskui, prisimerkęs, dangun, pamatė, kad įkaitęs rutulys beveik virš jo galvos, o Kaipos šešėlis visai susitraukęs palei liūto uodegą, ir tarė tyliai ir abejingai:

— Tuoj vidurdienis. Mes įsileidome į kalbas, o reikia eiti toliau.

Itin maloniais žodžiais atsiprašęs kunigo, jis pasiūlė jam prisėsti ant suolelio magnolijų pavėsyje ir palaukti, kol jis sukvies likusius žmones į paskutinį trumpą pasitarimą ir duos dar vieną nurodymą dėl bausmės vykdymo. Kaipa mandagiai nusilenkė, pridėjęs ranką prie širdies, ir liko sode, o Pilotas grįžo į balkoną. Tenai laukiančiam sekretoriui liepė pakviesti į sodą legiono legatą, kohortos tribūną, taip pat du Sinedriono narius ir šventyklos sargybos viršininką, kurie laukė pašaukiami žemutinėje sodo terasoje, apvalioje pavėsinėje su fontanu. Čia pat Pilotas pridūrė netrukus ir pats grįšiąs ir dingo rūmų gilumoje.

Kol sekretorius rinko pasitarimo dalyvius, prokuratorius tamsiomis užuolaidomis nuo saulės užtemdytame kambaryje pasimatė su kažkokiu žmogumi, kurio veidas buvo pusiau pridengtas gobtuvo, nors saulės spinduliai kambaryje negalėjo jo pasiekti. Šitas pasimatymas buvo nepaprastai trumpas. Prokuratorius tyliai pasakė žmogui keletą žodžių, ir šis pasišalino, o Pilotas pro kolonadą išėjo į sodą.

Ten visų sukviestųjų akivaizdoje prokuratorius iškilmingai ir sausai pranešė, kad jis patvirtinęs mirties nuosprendį Ješuai Ha—Nocri, ir oficialiai pasiteiravo Sinedriono narių, kurį iš nusikaltėlių šie pageidauja palikti gyvą. Gavęs atsakymą, jog Bar—Rabaną, prokuratorius pasakė: