— Na, na, — nusišypsojęs pasakė Pilotas, — dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo žiopliai sekiojo tau iš paskos. Nežinau, kas pakabino tavo liežuvį, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšių minios, riksmais sveikinusios tave lyg kokį pranašą? — čia prokuratorius parodė į pergamento ritinėlį.

Suimtasis suglumęs pažvelgė į prokuratorių.

— Kad aš nė asilo neturiu, igemone, — pasakė jis. — Atėjau į Jeršalaimą tikrai per Sūzų vartus, bet pėsčias, lydimas tik vieno Levio Mato, ir niekas manęs nesveikino, nes niekas manęs Jeršalaime dar nepažinojo.

— Ar tu nepažįsti, — vėl paklausė Pilotas, nenuleisdamas akių nuo suimtojo, — tokio Dismo, paskui — Gesto ir dar — Bar—Rabano?

– Šitų gerųjų žmonių aš nepažįstu.

— Tikrai?

— Tikrai.

— O dabar tark man, kodėl be paliovos kartoji: „gerieji žmonės“? Gal tu visus taip vadini?

— Visus, — atsakė suimtasis, — blogų žmonių pasaulyje nėra.

— Pirmą kartą girdžiu, — pasakė Pilotas šyptelėjęs, — bet galbūt aš menkai pažįstu gyvenimą! Galite toliau neužrašinėti, — tarė jis sekretoriui, nors šis ir taip nebeužrašinėjo, ir vėl kreipėsi į suimtąjį: — Apie tai tu veikiausiai perskaitei kokioje nors graikiškoje knygoje?

— Ne, aš savo protu priėjau.

— Ir tu tai skelbi?

— Taip.

— O štai, sakykim, kenturionas Markas, pravardžiuojamas Žiurkiamušiu? Ar jis geras?

— Taip, — atsakė suimtasis, — jis, tiesa, nelaimingas žmogus. Nuo to laiko, kai gerieji žmonės jį sužalojo, jis tapo žiaurus ir šiurkštus. Įdomu būtų sužinoti, kas jį sužalojo?

— Mielai galiu papasakoti, — atsiliepė Pilotas, — nes pats viską mačiau. Gerieji žmonės puolė jį kaip šunys mešką. Germanai apkibo jo sprandą, rankas ir kojas. Pėstininkų manipulas pakliuvo į spąstus, ir jei iš sparno nebūtų prasiveržusi kavaleristų turma, o jai vadovavau aš, — tau, filosofe, nebūtų tekę kalbėtis su Žiurkiamušiu. Tai nutiko per mūšį prie Idistavizo, Mergelių Slėnyje.

— Jei taip su juo pasišnekėjus, — staiga svajingai pasakė suimtasis, — esu tikras, kad jis smarkiai pasikeistų.

— Manau, — atsakė Pilotas, — kad nelabai apsidžiaugtų legiono legatas, jei tu sugalvotum kalbėtis su kuriuo nors jo karininku ar kareiviu. Beje, mūsų visų laimei, taip neatsitiks, aš pirmas tuo pasirūpinsiu.

Tuo metu kolonadon šaute įšovė kregždė, apsuko ratą po auksuotais skliautais, nusileido žemiau, vos neužkliudė smailiu sparnu nišoje stovinčios varinės statulos veido ir dingo už kolonos kapitelio. Galbūt ji sumanė tenai sukti lizdą.

Jai skraidant, jau prablaivėjusioje ir atlėgusioje prokuratoriaus galvoje gimė formulė. Ji buvo tokia: igemonas išnagrinėjo valkataujančio filosofo Ješuos, pravarde Ha—Nocri, bylą ir nusikalt imo joje neįžvelgė. Visų pirma neįžvelgė nė mažiausio ryšio tarp Ješuos veiksmų ir neseniai Jeršalaime įvykusių riaušių. Valkataujant is filosofas pasirodė esąs pamišėlis. Todėl prokuratorius nusprendė nepatvirtinti mirties nuosprendžio, kurį suimtajam paskelbė Mažasis Sinedrionas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad beprotiškos utopistinės Ha—Nocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeršalaime, prokuratorius ištremia Ješuą iš Jeršalaimo ir įkalina jį Stratono Cezarėjoje prie Viduržemio jūros, kaip tik ten, kur yra ir prokuratoriaus rezidencija.

Beliko padiktuoti tai sekretoriui.

Kregždės sparnai purptelėjo igemonui virš galvos, paukštis šovė link fontano taurės ir išskrido laisvėn. Prokuratorius pakėlė akis į suimtąjį ir pamatė, kad šalia jo švyti dulkių stulpas.

— Viskas apie jį? — paklausė Pilotas sekretorių.

— Deja, bet ne, — nelauktai atsakė sekretorius ir padavė prokuratoriui kitą pergamento skiautę.

— Kas dar? — paklausė Pilotas ir susiraukė.

Skaitant raštą, jo veidas dar labiau persimainė. Ar čia tamsus kraujas plūstelėjo į sprandą, ar kas kita atsitiko, bet pageltusi oda pasidarė tamsiai raudona, o akys tarytum įdubo.

Matyt, dėl to paties kraujo, suplūdusio į smilkinius ir ėmusio tvinkčioti juose, kažkas atsitiko ir prokuratoriaus regėjimui. Jam pasivaideno, kad suimtojo galva kažkur nuplaukė, o jos vietoje atsirado kita. Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas. Kaktoje gumšojo odą ėdanti apvali opa, ištepta tepalu. Įdubusi bedantė burna su atvipusia apatine kaprizinga lūpa. Pilotui pasirodė, kad išnyko rausvos balkono kolonos ir Jeršalaimo stogai tolyje, ir viskas aplinkui nuskendo vešlioje Kaprėjos sodų žalumoje. Ir klausai atsitiko kažkas neįprasta: tarytum tolyje būtų negarsiai ir grėsmingai užgroję trimitai ir labai aiškiai nuaidėjęs balsas, išdidžiai niūkiantis pro nosį žodžius: „Įstatymas apie didenybės įžeidimą…“ Praskriejo trumpos, nerišlios ir neįprastos mintys: „Žuvęs!“, paskui — „Žuvę!..“ O tarp jų kažkokia visai paika apie būtinai ateisiantį — kam?! — nemirtingumą, kažkodėl sukėlusi nepakeliamą maudulį.

Pilotas pasitempė, nuvijo šalin tą reginį, grįžo žvilgsniu į balkoną ir vėl išvydo suimtojo akis.

— Klausyk, Ha—Nocri, — prabilo prokuratorius, kažkaip keistai žiūrėdamas į Ješuą:

prokuratoriaus veidas buvo grėsmingas, bet akys neramios, — ar tu kada nors kalbėjai ką nors apie didįjį cezarį? Atsakyk! Kalbėjai?.. Ar… ne… kalbėjai? — Pilotas nutęsė žodelį „ne“ truputį ilgėliau, negu pridera teisme, ir žvilgsniu pasiuntė Ješuai kažkokią mintį, kurią tarytum norėjo įteigti suimtajam.

— Tiesą sakyti lengva ir malonu, — tarstelėjo suimtasis.

— Man nesvarbu, — prislopintu piktu balsu atsiliepė Pilotas, — ar tau malonu, ar nemalonu sakyti tiesą. Bet tau teks ją pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvieną žodį, jei nenori sulaukti ne tik neišvengiamos, bet ir kankinamos mirties.

Niekas nežino, kas atsitiko Judėjos prokuratoriui, tačiau jis leido sau pakelti ranką, lyg užsidengdamas nuo saulės spindulio, ir iš po tos rankos, kaip iš po skydo, pažvelgti į suimtąjį su kažkokia užuomina.

— Taigi, — tarė jis, — atsakyk, ar pažįsti tokį Judą iš Kiriato ir ką būtent tu jam kalbėjai, jeigu tik kalbėjai, apie cezarį? — Buvo taip, — noriai ėmė pasakoti suimtasis, — užvakar vakare prie šventyklos susipažinau su vienu jaunuoliu, pasivadinusiu Juda iš Kiriato miesto. Jis pasikvietė mane į savo namus Žemutiniame Mieste ir pavaišino…

— Geras žmogus? — paklausė Pilotas, ir šėtoniška ugnis blykstelėjo jo akyse.

— Labai geras ir smalsus žmogus, — patvirtino suimtasis, — jis nepaprastai domėjosi mano mintimis, labai svetingai mane priėmė…

– Šviestuvus įžiebė… — pro dantis tuo pačiu tonu kaip ir suimtasis prakošė Pilotas, o jo akys tuo metu žybčiojo.

— Taip, — truputėlį nustebęs, kad prokuratorius tiek daug žino, kalbėjo toliau Ješua, — ir paprašė mane išdėstyti savo pažiūras į valstybės valdžią. Tas dalykas jį ypač domino.

— Ir ką tu pasakei? — paklausė Pilotas. — O gal tu pareikši, kad pamiršai, ką kalbėjai? — bet Piloto balse jau pasigirdo neviltis.

— Tarp kitų dalykų sakiau, — pasakojo suimtasis, — kad bet kokia valdžia yra žmonių priespauda ir kad ateis toks laikas, kai nebeliks nei cezarių, nei jokios kitos valdžios.

Žmogus pasieks tiesos ir teisingumo karalystę, kur jokia valdžia apskritai nebus reikalinga.

— Toliau!

— Toliau nieko nebuvo, — tarė suimtasis, — įbėgo žmonės, surišo mane ir nuvedė į alėjimą.

Sekretorius, stengdamasis nepraleisti nė žodžio, greitomis rašė pergamente.

– Žmonėms pasaulyje nebuvo, nėra ir niekada nebus didingesnės ir nuostabesnės valdžios kaip imperatoriaus Tiberijaus valdžia! — prigesęs ir prarėktas prokuratoriaus balsas sugaudė visu garsu.

Prokuratorius kažkodėl su neapykanta žiūrėjo į sekretorių ir sargybinius.

— Ir ne tau, pamišęs plėšike, samprotauti apie ją!

Ūmai jis vėl suriko:

— Išvesti sargybą iš balkono!

Paskui, pasisukęs į sekretorių, pridūrė: — Palikite mane su nusikaltėliu dviese, tai valstybinis reikalas!

Sargybiniai pakėlė ietis ir, ritmingai trinksėdami kaustytomis kaligomis, išėjo į sodą, o paskui sargybą išėjo ir sekretorius.