— Kartoju tau, bet paskutinį kartą: liaukis apsimetinėjęs pamišėliu, plėšike, — tarė Pilotas minkštu ir monotonišku balsu, — apie tave parašyta nedaug, bet užtektinai, kad galėtume tave pakarti…

— Ne, ne, igemone, — visas įsitempęs, trokšdamas įtikinti, kalbėjo suimtasis, — vis vaikšto, vis vaikšto toks vienas su ožio odos pergamentu ir be paliovos užrašinėja. Bet aš kartą žvilgtelėjau į tą pergamentą ir pasibaisėjau. Ničnieko, kas ten parašyta, aš nekalbėjau. Aš maldavau jį: dėl Dievo meilės, sudegink savo pergamentą! Bet jis išplėšė jį man iš rankų ir pabėgo.

— Kas toks? — bodėdamasis paklausė Pilotas ir palietė ranka smilkinį.

— Levis Matas, — noriai paaiškino suimtasis, — jis buvo mokesčių rinkėjas, ir aš pirmąkart jį sutikau kelyje į Betfagę, tenai, kur kampu į kelią remiasi figmedžių sodas, ir įsišnekėjau su juo. Iš pradžių jis elgėsi su manim nedraugiškai ir net įžeidinėjo mane, tai yra manė, kad įžeidinėja, vadindamas mane šunimi, — čia suimtasis šyptelėjo, — man asmeniškai tas žvėrelis visai neatrodo toks blogas, kad įsižeisčiau dėl to žodžio…

Sekretorius liovėsi užrašinėjęs ir paslapčia žvilgtelėjo nustebęs, bet ne į suimtąjį, o į prokuratorių. —…tačiau, pasiklausęs manęs, jis suminkštėjo, — pasakojo toliau Ješua, — galų gale metė ant kelio pinigus ir pasakė, kad keliaus su manimi…

Pilotas šyptelėjo vienu lūpų kampu, apnuogindamas gelsvus dantis, ir prabilo, pasisukęs visu kūnu į sekretorių:

— O, tas Jeršalaimo miestas! Ko tik čia neišgirsi. Mokesčių rinkėjas, jūs girdit, metė pinigus ant kelio!

Nežinodamas, ką atsakyti, sekretorius nusprendė pakartoti Piloto šypseną.

— O jis pasakė, kad nuo šiol pinigams jaučiąs neapykantą, — paaiškino Ješua keistą Levio Mato elgesį ir pridėjo: — Ir nuo to laiko jis tapo mano palydovu.

Vis dar išsišiepęs, prokuratorius žiūrėjo į suimtąjį, paskui į saulę, ryžtingai kylančią aukštyn virš raitelių statulų hipodrome, po dešinei išsidriekusiame toli apačioje, ir staiga, apimtas kažkokios šleikščios kančios, pagalvojo, kad paprasčiausia būtų išvyti iš balkono tą keistą plėšiką, ištarus tik du žodžius: „Pakart jį“. Išvyti ir sargybą, pasitraukti iš kolonados į rūmus, liept i užtemdyt i kambarį, kristi į guolį, pareikalauti šalto vandens, gailiu balsu pasišaukti šunį Bangą, pasiskųst i jam hemikranija. Ir mint is apie nuodus staiga lyg pagunda šmėstelėjo plyštančioje nuo inkiiusmo prokuratoriaus galvoje.

Drumstomis akimis jis žiūrėjo į suimtąjį ir kurį laiką tylėjo, su didžiausiu vargu mėgindamas prisiminti, kodėl negailestingoje rytmetinėje Jeršalaimo saulėkaitoje stovi prieš jį areštantas sumuštu veidu ir kokius niekam nereikalingus klausimus dar teks jam užduoti.

— Levis Matas? — kimiu balsu paklausė ligonis ir užsimerkė.

— Taip, Levis Matas, — pasiekė jį aukštas kamuojantis balsas.

— O ką tu vis dėlto kalbėjai apie šventyklą miniai turgavietėje?

Tardomojo balsas, rodos, smigte smigo Pilotui į smilkinį, neapsakomai jį kamuodamas, ir tas balsas bylojo:

— Aš, igemone, kalbėjau, kad sugrius senojo tikėjimo šventovė ir iškils nauja tiesos šventovė. Pasakiau taip, kad būtų suprantamiau.

— Kodėl gi tu, valkata, turguje kiršinai žmones, kalbėdamas apie tiesą, apie kurią neturi supratimo? Kas yra tiesa?

Ir čia prokuratorius pagalvojo: „O dievai! Aš klausinėju jį to, ko teisme visai nereikia…

Mano protas manęs neklauso…“ Ir dar kartą jam pasivaideno taurė su tamsiu skysčiu. „Nuodų man, nuodų!“ Ir vėl jis išgirdo balsą:

— Tiesa pirmiausia tai, kad tau skauda galvą, ir skauda taip smarkiai, kad tu lyg koks silpnadvasis galvoji apie mirtį. Tau kančia ne tik kalbėti su manim, tau sunku net į mane žiūrėti. Ir dabar aš, nors man labai dėl to liūdna, nenorom esu tavo budelis. Tu nepajėgi net galvoti apie ką nors ir svajoji tik apie tai, kad ateitų tavo šuo, matyt, vienintelis padaras, prie kurio esi prisirišęs. Bet tavo kančios tuoj pasibaigs, galvą nustos skaudėti.

Sekretorius išsprogino akis į suimtąjį ir nebaigė rašyti žodžio.

Pilotas pakėlė iškankintas akis į suimtąjį ir pamatė, kad saulė jau aukštai virš hipodromo, kad spindulys prasiskverbė į kolonadą ir šliaužia prie numintų Ješuos sandalų, o tas traukiasi nuo saulės.

Prokuratorius pakilo nuo krėslo, suspaudė rankomis galvą, ir jo pageltusiame skustame veide pasirodė siaubas. Bet, sukaupęs valią, jis tučtuojau įveikė jį ir vėl susmuko krėslan.

O suimtasis tuo tarpu toliau kalbėjo, bet sekretorius nieko daugiau neužrašinėjo, tik, ištempęs it žąsinas kaklą, stengėsi nepraleisti nė vieno žodžio. — Na, štai viskas ir baigėsi, — kalbėjo suimtasis, užjaučiamai žvilgčiodamas į Pilotą, — ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Patarčiau tau, igemone, kurį laiką palikti rūmus ir pasivaikščiot i pėsčiam po apylinkes, kad ir po sodus Heleono kalne. Audra prasidės, — suimtasis pasisuko, prisimerkė prieš saulę, — vėliau, vakarop. Pasivaikščiojimas būtų tau labai naudingas, o aš su malonumu tave palydėčiau. Man į galvą atėjo kelios naujos mintys, kurios, manau, galėtų tau būti įdomios, ir aš mielai pasidalinčiau jomis su tavim, juo labiau kad tu man atrodai labai protingas žmogus.

Sekretorius mirt inai pabalo ir netyčia numetė ritinėlį ant grindų.

— Bėda ta, — niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, — kad tu per daug užsidaręs ir galutinai praradai tikėjimą žmonėmis. Juk negalima, sutik, prisirišti tiktai prie šuns.

Tavo gyvenimas skurdus, igemone, — ir čia kalbantysis išdrįso nusišypsoti.

Sekretorius dabar svarstė tik vieną dalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis. Teko tikėti. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtai įžūlių suimtojo šnekų. Bet šito įsivaizduoti sekretorius nepajėgė, nors gerai pažinojo prokuratorių.

Tada nuaidėjo trūkčiojant is, prikimęs lotyniškai prabilusio prokuratoriaus balsas:

— Atriškite jam rankas.

Vienas sargybinių trinktelėjo iet imi, perdavė ją kitam, priėjo ir atrišo virves.

Sekretorius pakėlė ritinėlį, nutaręs kol kas nieko nerašyti ir niekuo nesistebėti.

— Prisipažink, — tyliai graikiškai paklausė Pilotas, — tu esi didis gydytojas?

— Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, — atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir patinusį tamsiai raudoną riešą.

Rūsčiai, iš padilbų Pilotas varstė akimis suimtąjį, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirodė visiems pažįstamos kibirkštys.

— Aš nepaklausiau tavęs, — tarė Pilotas, — tu, ko gero, ir lotynų kalbą moki?

— Taip, moku, — atsakė suimtasis.

Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklausė lotyniškai:

— Kaip sužinojai, kad aš norėjau pasišaukti šunį?

— Labai paprastai, — atsakė lotyniškai suimtasis, — tu vedžiojai ranka ore, — suimtasis pakartojo Piloto gestą, — lyg norėdamas paglostyti, o lūpos…

— Taip, — tarė Pilotas.

Abu patylėjo, paskui Pilotas užklausė graikiškai:

— Vadinasi, tu gydytojas?

— Ne, ne, — gyvai atsakė suimtasis, — patikėk, aš ne gydytojas.

— Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti… arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti šventyklos?

— Aš, igemone, nė vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau aš panašus į silpnaprotį?

— Tikrai, tu nepanašus į silpnaprotį, — tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia šypsena, — tad prisiek, kad to nebuvo.

— Kuo nori, kad aš prisiekčiau? — labai pagyvėjęs paklausė atrištasis.

— Na, kad ir savo gyvybe, — atsakė prokuratorius, — ja prisiekti pats laikas, žinok, kad ji kabo ant plaukelio!

— Ar tik nemanai, kad tu ją pakabinai, igemone? — paklausė suimtasis, — jei taip, tai tu labai klysti.

Pilotas sudrebėjo ir iškošė pro dantis: — Aš galiu tą plaukelį nukirsti.

— Ir vėl klysti, — maloniai šypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saulės, atkirto suimtasis, — sutik, kad plaukelį nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvybę.