— Tegul man letenos nudžiūva, jeigu aš prisiliesiu prie svetimo daikto, — pašiaušęs gaurus, suriko katinas, šokinėdamas ant lagamino ir stengdamasis sugrūsti į jį visus nelaimingojo romano egzempliorius. — Štai ir jūsų dokumentukai, — toliau kalbėjo Korovjovas, paduodamas dokumentą Margaritai, o paskui, atsisukęs į Volandą, pagarbiai atraportavo: — Viskas, mesire!

— Ne, ne viskas, — atsakė Volandas, pakeldamas akis nuo gaublio. — Ką liepsite daryti su jūsų palyda, brangioji dona? Man ji nereikalinga.

Pro atviras duris įbėgo nuoga Nataša, išskėtė rankas ir sušuko Margaritai:

— Būkite laiminga, Margarita Nikolajevna! — ji keletą kartų linktelėjo meistrui ir vėl puolė prie Margaritos. — Aš juk žinojau, kur jūs vaikštote.

— Namų darbininkės viską žino, — įsiterpė katinas, reikšmingai iškėlęs leteną, — klysta tie, kas mano, kad jos aklos.

— Ko tu nori, Nataša? — paklausė Margarita. — Grįžk namo.

— Margarita Nikolajevna, širdele, — atsiklaupusi ėmė maldauti Nataša, — paprašykite jį, — ji pašnairavo į Volandą, — kad paliktų mane ragana. Nenoriu grįžt i namo. Netekėsiu nei už inžinieriaus, nei už techniko! Man vakar per pokylį ponas Žakas pasipiršo, — Nataša atgniaužė kumštį ir parodė kažkokius auksinius pinigus.

Margarita klausiamai pažvelgė į Volandą. Šis linktelėjo. Tuomet Nataša šoko Margaritai ant kaklo, išbučiavo ją ir, pergalingai sukrykštusi, išlėkė pro langą.

Natašos vietoje atsirado Nikolajus Ivanovičius. Jis buvo atgavęs savo pirmykštį žmogaus pavidalą, bet buvo labai paniuręs, netgi sudirgęs.

– Štai ką aš su didžiausiu džiaugsmu paleisiu, — tarė Volandas su pasišlykštėjimu žiūrėdamas į Nikolajų Ivanovičių, — su didžiausiu malonumu! Jis čia visai nereikalingas.

— Labai prašau išduoti man pažymą, — baugiai žvalgydamasis į šalis, bet primygtinai pareikalavo Nikolajus Ivanovičius, — apie tai, kur aš praleidau praėjusią naktį.

— O kam? — rūsčiai paklausė katinas.

— Kad galėčiau įteikti jį milicijai ir žmonai, — tvirtai pareiškė Nikolajus Ivanovičius.

— Pažymų mes paprastai neišrašome, — atsakė katinas, suraukęs kaktą, — bet tiek to, jums padarysime išimtį.

Nikolajus Ivanovičius nespėjo net atsipeikėti, o nuoga Hela jau sėdėjo prie rašomosios mašinėlės, ir katinas jai diktavo:

— Patvirtiname, kad šio rašto pateikėjas Nikolajus Ivanovičius minėtą naktį praleido pokylyje pas šėtoną, kur buvo panaudotas kaip transporto priemonė… Hela, padėk skliaustelius! Skliausteliuose rašyk „meitėlis“. Parašas — Begemotas.

— O data? — cyptelėjo Nikolajus Ivanovičius.

— Datų nerašome, popierius su data negalios, — atsakė katinas, mostelėjo popieriaus lapu, iš kažkur išsitraukė antspaudą, kaip ir dera, pūstelėjo į jį, atspaude popieriuje žodį „apmokėta“ ir įteikė raštą Nikolajui Ivanovičiui. Tad Nikolajus Ivanovičius be pėdsako pradingo, o jo vietoje nelauktai atsirado dar vienas žmogus.

— O čia kas per vienas? — pasidygėdamas paklausė Volandas, ranka prisidengdamas nuo žvakių šviesos.

Varenucha nukorė galvą, atsiduso ir tyliai paprašė:

— Paleiskite mane. Negaliu būti vampyras. Juk tuomet drauge su Hela aš vos nenudaigojau Rimskio! O aš ne kraugerys. Paleiskite.

— Ką jis čia kliedi? — paklausė susiraukęs Volandas. — Koks Rimskis? Kas per nesąmonės?

— Teikitės nesirūpinti, mesire, — atsiliepė Azazelas ir kreipėsi į Varenucha: — Nesielkit kaip chamas, kalbėdamas telefonu. Nemeluokit. Aišku? Daugiau taip nedarysit? Iš džiaugsmo Varenuchos galvoje viskas susijaukė, jo veidas prašvito, ir jis, nebesuvokdamas ką šnekąs, sumurmėjo:

— Dėl Die… norėjau pasakyti, jūsų švie… tuoj po pietų… — Varenucha spaudė rankas prie krūtinės ir maldaujamai žvelgė į Azazelą.

— Gerai, drožk namo, — atsakė šis, ir Varenucha ištirpo.

— Dabar visi palikite mane vieną su jais, — paliepė Volandas, linktelėjęs meistro ir Margaritos pusėn.

Volando įsakymas buvo beregint įvykdytas. Valandžiukę patylėjęs, Volandas kreipėsi į meistrą.

— Vadinasi, į Arbato rūsį? O kas rašys? O svajonės, įkvėpimas?

— Aš nebeturiu nei svajonių, nei įkvėpimo, — atsakė meistras, — ir niekas manęs nebedomina, išskyrus ją vieną, —jis vėl padėjo ranką Margaritai ant galvos, — esu palaužtas, man nyku, aš noriu į rūsį.

— O jūsų romanas? Pilotas?

— Nekenčiu to romano, — atsakė meistras, — per daug dėl jo iškenčiau.

— Meldžiu tave, — gailiu balsu paprašė Margarita, — nekalbėk taip. Už ką tu mane kankini? Juk žinai, kad aš visą savo gyvenimą paaukojau šitam tavo darbui.

O paskui ji dar pridūrė, kreipdamasi į Volandą:

— Neklausykite jo, mesire, jis pernelyg iškamuotas.

— Bet juk reikia ką nors aprašinėti? — kalbėjo Volandas. — Jeigu jūs išsėmėtė prokuratoriaus temą, tai imkitės vaizduoti kad ir šitą Aloizijų.

Meistras šyptelėjo.

— Tokio rašinio Lapšenikova nespausdins, beje, man ir neįdomu.

— O iš ko gyvensite? Juk teks skursti.

— Mielu noru, — atsakė meistras, prisitraukė Margaritą prie savęs, apkabino ją per pečius ir pridūrė: — Ji ateis į protą, paliks mane…

— Nemanau, — prakošė pro dantis Volandas ir kalbėjo toliau: — Vadinasi, žmogus, sukūręs Poncijaus Piloto istoriją, danginasi į rūsį, ketindamas tenai smaksoti prie lempos ir skursti?

Margarita atšlijo nuo meistro ir prašneko labai karštai:

— Aš padariau viską, ką galėjau, pakuždėjau jam į ausį pačią didžiausią vilionę. Tačiau jis atsisakė.

— Aš žinau, kad jūs jam pakuždėjote, — atsakė Volandas, — tačiau tai ne didžiausia vilionė. Noriu pasakyti, — kreipėsi jis šyptelėjęs į meistrą, — kad tas romanas dar pridarys jums siurprizų.

— Labai liūdna, — atsakė meistras.

— Ne, ne, ne liūdna, — tarė Volandas, — nieko baisaus jau nebus. Na, Margarita Nikolajevna, viskas padaryta. Ar turite man kokių nors pretenzijų?

— Ką jūs, oi, ką jūs, mesire!

— Tąsyk priimkite iš manęs atminčiai, — tarė Volandas ir ištraukė iš po pagalvės nedidelę auksinę pasagėlę, nusagstytą deimantais.

— Ne, ne, nei už ką!

— Norit su manim ginčytis? — šyptelėjęs paklausė Volandas.

Kadangi jos apsiaustas buvo be kišenių, Margarita susivyniojo pasagą į servetėlę ir užrišo ją mazgeliu. Tuo metu kažkas ją apstulbino. Ji žvilgtelėjo į langą, kuriame švietė mėnulis, ir tarė: — Bet vieno dalyko aš vis dėlto nesuprantu… Kaip čia dabar — visą laiką vidurnaktis ir vidurnaktis, juk jau seniai turėjo būti rytas?

– Šventinį vidurnaktį malonu truputėlį ir sulaikyti, — atsakė Volandas. — Na, linkiu jums laimės.

Margarita pamaldžiai ištiesė abi rankas į Volandą, tačiau neišdrįso prie jo prisiartinti, tik tyliai šūktelėjo:

— Likite sveiki! Likite sveiki!

— Iki pasimatymo, — tarė Volandas.

Ir juodu apsiaustu vilkinti Margarita kartu su ligoninės chalatu apsisiautusiu meistru išėjo į juvelyro našlės buto koridorių, kur degė žvakė ir lūkuriavo Volando svita. Jiems einant koridorium, Hela nešė lagaminą, kuriame buvo romanas ir menkas Margaritos Nikolajevnos turtas, o katinas padėjo Helai. Prie durų Korovjovas nusilenkęs atsisveikino ir pradingo, o kiti išėjo palydėti ant laiptų. Ten buvo tuščia. Kai jie kirto trečiojo aukšto aikštelę, kažkas minkštai dunkstelėjo, tačiau niekas neatkreipė dėmesio. Prie laukujų šeštosios laiptinės durų Azazelas pūstelėjo aukštyn, ir, vos išėję į kiemą, kurio neapšvietė mėnulis, jie išvydo priebutyje miegantį ir, matyt, kietai miegantį, žmogų su auliniais batais ir kepure ir netoli durų stovinčią juodą mašiną su užgesintais žibintais. Už priekinio st iklo dūlavo kovarnio siluetas.

Jiedu ruošėsi lipti į mašiną, kai Margarita išsigandusi tyliai šūktelėjo:

— Dievulėliau, aš pamečiau pasagėlę!

— Sėskitės į mašiną, — tarė Azazelas, — ir palaukit manęs. Aš tuoj grįšiu, tik išsiaiškinsiu, kas nutiko, — ir jis įėjo į vidų.

O nutiko štai kas: truputėlį anksčiau už Margaritą, meistrą ir jųjų palydovus iš buto Nr.48, esančio po juvelyro našlės butu, ant laiptų išėjo perkarusi moteriškutė su bidonėliu ir krepšiu rankose. Tai buvo ta pati Anuška, kuri trečiadienį prie turniketo, Berliozo nelaimei, paliejo saulėgrąžų aliejų.