Margaritai užgniaužė kvapą, ji jau buvo betarianti šventai širdyje saugomus ir iš anksto paruoštus žodžius, bet staiga išbalo, prasižiojo ir išsprogino akis. „Frida! Frida! Frida! — suvaitojo jos ausyse kažkieno įkyrus maldaujamas balsas. — Aš vardu Frida!“ — ir Margarita užsikirsdama prašneko:

— Vadinasi… aš galiu paprašyti… vieno dalyko?

— Pareikalauti, pareikalauti, mano dona, — atsakė Volandas, supratingai šypsodamasis, — pareikalauti vieno dalyko!

Ak, kaip mikliai ir aiškiai pabrėžė Volandas pačios Margaritos pasakytus žodžius — „vieno dalyko“!

Margarita dar kartą atsiduso ir tarė: — Aš noriu, kad Fridai daugiau nebebūtų paduodama nosinė, kuria ji uždusino savo kūdikį.

Katinas pakėlė akis į dangų ir garsiai atsiduso, tačiau nieko nepasakė, tikriausiai prisiminė per pokylį nusuktą ausį.

— Kadangi absoliučiai neįtikėtina, — prašneko Volandas šyptelėjęs, — jog šita kvaiša Frida jums būtų įbrukusi kyšį — juk tatai nesiderintų su jūsų karališku orumu, — aš stačiai nebežinau, ką daryti. Man turbūt nieko daugiau nelieka, tik prisirinkti skudurų ir užkamšyti jais visas miegamojo skyles!

— Apie ką jūs kalbate, mesire? — suglumo Margarita, išklausiusi šituos tikrai nesuprantamus žodžius.

— Visiškai su jumis sutinku, mesire, — įsikišo į pokalbį katinas, — žinoma, skudurų, — ir jis susierzinęs trenkė letena į stalą.

— Aš apie gailestingumą kalbu, — paaiškino savo žodžius Volandas, nenuleisdamas nuo Margaritos liepsningos akies. — Retkarčiais jis visai netikėtai ir klastingai įsibrauna pro siauriausius plyšiukus. Štai aš ir kalbu apie skudurus.

— Ir aš apie tą patį kalbu! — šūktelėjo katinas, bet dėl viso pikto pasitraukė nuo Margaritos ir prisidengė rausvu kremu ištepliotomis letenomis smailas ausis.

— Drožk iš čia, — tarė jam Volandas.

— Bet aš dar negėriau kavos, — atsiliepė katinas, — kaipgi išeisiu? Nejaugi, mesire, šventinę naktį svečiai prie stalo skirstomi į dvi rūšis? Vieni — pirmo, o kiti, kaip sakė tasai liūdnasis šykštuolis bufetininkas, — antro šviežumo?

— Tylėk, — įsakė jam Volandas ir paklausė Margaritą: — Sprendžiant iš visko, jūs nepaprastai geras žmogus? Didžiai dorovingas žmogus?

— Ne, — ryžtingai atšovė Margarita, — žinau, kad su jumis šnekėtis galima tik atvirai, todėl atvirai ir sakau: aš esu lengvabūdė. Paprašiau pasigailėti Fridos tik todėl, kad per neatsargumą įžiebiau jai tvirtą viltį. Ji laukia, mesire, ji tiki mano galia. Ir jeigu ji liks apgauta, aš atsidursiu siaubingoje padėtyje. Nerasiu ramybės visą gyvenimą. Nėra kas daryti! Taip jau išėjo.

— A, — tarė Volandas, — suprantu.

— Vadinasi, jūs tai padarysite? — tyliai paklausė Margarita.

— Nieku gyvu, — atsakė Volandas, — matote, brangioji karaliene, čia įvyko mažytė painiava. Kiekviena žinyba privalo rūpintis savo reikalais. Nesiginčysiu, mūsų galimybės gana didelės, jos kur kas didesnės, negu mano kai kurie nelabai įžvalgūs žmonės…

— Tikra teisybė, kur kas didesnės, — neiškentęs įkišo trigrašį katinas, matyt, didžiuodamasis tomis galimybėmis.

— Tylėk, velniai tave griebtų! — sudraudė jį Volandas ir vėl kreipėsi į Margaritą: — Tiesiog nėra prasmės daryti tai, kuo užsiima kita, kaip aš sakiau, žinyba. Taigi, šito aš nedarysiu, padarysite jūs pati.

— Argi mano valia išsipildys?

Azazelas pašaipiai dirstelėjo žvairąja akimi į Margaritą, nežymiai papurtė rusvaplaukę galvą ir prunkštelėjo.

— Nagi darykite, varge tu mano, — burbtelėjo Volandas ir, pasukęs gaublį, įsistebeilijo į kažkokią detalę jo paviršiuje. Matyt, jis vienu metu ir kalbėjosi su Margarita, ir domėjosi dar kažkuo.

— Na, Frida, — pakuždėjo Korovjovas.

— Frida! — šaižiai suriko Margarita. Durys atsilapojo, į kambarį įbėgo išsitaršiusi, nuoga moteris paklaikusiomis akimis, tačiau visiškai išblaivėjusi, ir ištiesė rankas į Margaritą, o toji didingai tarė:

— Tau dovanojama. Nosinė prie lovos daugiau nebus dedama.

Pasigirdo Fridos klyksmas, ji griuvo ant žemės ir išsitiesė kryžiumi priešais Margaritą.

Volandas mostelėjo ranka, ir Frida dingo iš akių.

— Ačiū, likite sveiki, — tarė Margarita ir pakilo.

— Tai ką, Begemote, — prašneko Volandas, — nepulsim pelnytis iš nepraktiško žmogaus poelgio šventinę naktį, — jis atsisuko į Margaritą, — taigi šito neimsim domėn, juk aš ničnieko nedariau. Ko jūs norėtumėt sau?

Stojo tyla, kurią nutraukė Korovjovas, sušnibždėjęs Margaritai į ausį:

— O deimantine dona, šįsyk patariu būti protingesnei! Juk antraip fortūna gali išslysti iš rankų.

— Aš noriu, kad man tuoj pat, šią sekundę, būtų sugrąžintas mano mylimasis, meistras, — pasakė Margarita, ir jos veidą iškreipė mėšlungis.

Tuomet į kambarį įsiveržė vėjas, žvakių liepsnelės kandeliabruose palinko, sunki užuolaida nučiuožė į šalį, atsivėrė langas ir tolimose aukštybėse pasirodė pilnas mėnulis, bet ne priešaušrio, o vidurnakčio mėnulis. Nuo palangės ligi grindų nusidriekė žalsvas mėnesienos takas, kuriame pasirodė naktinis Ivanuškos svečias, vadinąs save meistru. Jis vilkėjo savaisiais ligoninės drabužiais — chalatu, šlepetėmis ir juoda kepuraite, su kuria nesiskirdavo. Jo neskustą veidą buvo iškreipusi grimasa, jis baikščiai it pamišėlis šnairavo į degančias žvakes, o mėnesienos srautas kunkuliavo aplink.

Margarita iš karto jį pažino, suvaitojo, skėstelėjo rankomis ir pribėgo artyn. Ji bučiavo jo kaktą ir lūpas, glaustėsi prie šeriuoto skruosto, ir ilgai tramdytos ašaros dabar upeliais sruvo jai per veidą. Ji ištarė tik vieną žodį, kartojo jį be jokios prasmės:

— Tu… tu… tu…

Meistras atstūmė ją nuo savęs ir kimiu balsu pasakė:

— Neverk, Margo, nekankink manęs. Aš sunkiai sergu, — jis įsitvėrė ranka į palangę, sakytum ket indamas šokti pro langą ir sprukt i, išsišiepė, žvelgdamas į sėdinčius užstalėje, ir suriko: — Margo, man baisu! Vėl prasidėjo haliucinacijos…

Verksmas smaugė Margaritą, ji šnibždėjo, springdama žodžiais:

— Ne, ne, ne… nieko nebijok… aš su tavim… aš su tavim…

Korovjovas mikliai ir nepastebimai stumtelėjo meistrui kėdę, ir tasai susmuko ant jos, o Margarita suklupo, prisiglaudė prie ligonio ir taip nurimo. Susijaudinusi ji net nepastebėjo, kad dabar jau yra ne nuoga, kad vilki juodu šilkiniu apsiaustu. Ligonis nuleido galvą ir paniurusiu liguistu žvilgsniu žiūrėjo į grindis.

— Taip, — ilgokai patylėjęs, prabilo Volandas, — neblogai apdorotas, — ir įsakė Korovjovui: — Duok tam žmogui ko nors išgerti, riteri.

Margarita drebančiu balsu ėmė prašyti meistrą:

— Išgerk, išgerk. Bijai? Ne, ne, tikėk manim, jis tau padės.

Ligonis paėmė stiklinę ir išgėrė tai, kas joje buvo, tačiau jo ranka suvirpėjo, ir tuščia stiklinė sudužo prie jo kojų.

– Šukės laimę neša! — sušnibždėjo Korovjovas Margaritai. — Žiūrėkit, jis po truputį atsipeikėja.

Iš tiesų, ligonio žvilgsnis pasidarė jau ne toks išgąstingas ir neramus.

— Margo, čia tikrai tu? — paklausė mėnesienos atneštas svečias.

— Nurimk, čia aš, — atsakė Margarita. — Dar! — įsakė Volandas.

Kai meistras ištuštino antrą stiklinę, jo akys pasidarė gyvos ir protingos.

— Na, dabar kitas reikalas, — tarė Volandas prisimerkęs, — dabar pasikalbėsim. Kas jūs toks?

— Aš dabar niekas, — atsakė meistras, ir šypsena iškreipė jo burną.

— Iš kur jūs čia atkakote?

— Iš sielvarto namų. Aš — psichinis ligonis, — paaiškino ateivis.

Tų žodžių Margarita neištvėrė ir vėl pravirko. Paskui nusišluosčiusi ašaras ji suriko:

— Siaubingi žodžiai! Siaubingi žodžiai! Jis meistras, mesire, įspėju jus. Išgydykit jį, jis to vertas!

— Ar žinote, su kuo dabar kalbate? — paklausė atklydėlį Volandas. — Pas ką svečiuojatės?

– Žinau, — atsakė meistras, — mano kaimynas beprotnamyje buvo tasai berniokas, Ivanas Benamis. Jis man apie jus pasakojo.

— Kaipgi, kaipgi, — atsiliepė Volandas, — turėjau malonumo susit ikt i su tuo jaunikaičiu prie Patriarcho tvenkinių. Jis manęs paties vos neišvarė iš proto, įrodinėdamas, kad manęs nėra! Bet jūs, manau, tikite, kad čia tikrai aš?