— Tenka tikėti, — tarė ateivis, — nors, žinoma, kur kas ramiau būtų laikyt i jus haliucinacijos vaisiumi. Atleiskite, — susizgribęs pridūrė meistras.

— Na, jeigu jums ramiau, tai ir laikykite, — mandagiai atsakė Volandas.

— Ne, ne! — išgąstingai prašneko Margarita ir ėmė purtyti meistrą už peties. — Atsipeikėk! Prieš tave tikrai jis!

Katinas ir čia kyštelėjo savo trigrašį:

— O aš iš tiesų panašus į haliucinaciją. Atkreipkite dėmesį į mano profilį mėnesienoje, — katinas nupėdinęs atsistojo mėnesienos take ir ketino dar kažką sakyti, bet buvo paprašytas patylėti, ir, burbtelėjęs: — Gerai, gerai, tyliu jau, tyliu. Būsiu nebyli haliucinacija, — nutilo.

— Sakykit, o kodėl Margarita vadina jus meistru? — paklausė Volandas.

Šis šyptelėjo ir tarė:

— Tai atleistina silpnybė. Ji pernelyg geros nuomonės apie romaną, kurį aš parašiau.

— Apie ką romanas?

— Romanas apie Poncijų Pilotą.

Tuo metu vėl sulingavo ir ėmė šokinėti žvakių liežuvėliai, ant stalo subarškėjo indai, Volandas pratrūko griausmingu juoku, tačiau tas juokas nieko neišgąsdino ir nenustebino.

Begemotas kažkodėl ėmė ploti.

— Apie ką? Apie ką? — prašneko Volandas, liovęsis juoktis. — Šiais laikais? Ar tai galimas daiktas! Nejau neradot kitos temos? Duokite žvilgtelti, — Volandas ištiesė ranką delnu į viršų.

— Apgailestauju, bet negaliu to padaryti, — atsiliepė meistras, — nes sudeginau jį krosnyje.

— Atleiskit, nepatikėsiu, — tarė Volandas, — negalimas daiktas. Rankraščiai nedega, — jis atsisuko į Begemotą ir paliepė: — Na, Begemote, duokš romaną.

Katinas akies mirksniu stryktelėjo nuo kėdės, ir visi išvydo, kad jis tupėjo ant storos rankraščių šūsnies. Viršutinį egzempliorių katinas nusilenkęs padavė Volandui. Margarita sudrebėjo ir, vėl ligi ašarų susijaudinusi, sušuko:

– Štai jis, rankraštis! Štai jis! Ji puolė prie Volando ir susižavėjusi pridūrė:

— Visagalis, visagalis!

Volandas paėmė į rankas paduotąjį egzempliorių, pakraipė jį, padėjo į šalį ir tylomis įbedė nebesišypsančias akis į meistrą. Tačiau šį nežinia kodėl apėmė liūdnumas ir nerimas, jis atsistojo, iškėlė rankas ir krūpčiodamas ėmė murmėti, kreipdamasis į mėnulį aukštybėse:

— Net mėnesėtą naktį nėra man atilsio… Kam sutrikdėt mano ramybę? O dievai, dievai…

Margarita įsikibo į ligoninės chalatą, prisiglaudė prie jo ir ašarodama pat i ėmė sielvartingai murmėti:

— Dieve, kodėl gi tau nepadeda vaistai?

— Niekis, niekis, niekis, — kuždėjo Korovjovas, sukiodamasis aplink meistrą, — niekis, niekis… Dar stikliukėlį, ir aš drauge su jumis…

Stikliukėlis mirktelėjo, blykstelėjo mėnesienoje, ir padėjo tasai st ikliukėlis. Meistras buvo vėl pasodintas ant kėdės, ir ligonio veidas vėl tapo ramus.

— Na, dabar viskas aišku, — tarė Volandas ir subarbeno ilgu pirštu į rankraštį.

— Visiškai aišku, — patvirtino katinas, užmiršęs pažadą tapti nebylia haliucinacija, — dabar šito opuso pagrindinė linija man aiški kaip dieną. Ką tu sakai, Azazelai? — kreipėsi jis į tylintį Azazelą.

— Aš sakau, — sniaukrodamas tarė šis, — kad tave reiktų paskandinti.

— Būk gailestingas, Azazelai, — atsakė jam katinas, — ir nepakišk tos minties mano valdovui. Patikėk, aš kiekvieną naktį rodyčiausi tau su tokia pat mėnesienos mantija kaip vargšas meistras ir močiau tau, ir viliočiau paskui save. Ar tau būtų smagu, Azazelai?

— Na, Margarita, — vėl įsitraukė į pokalbį Volandas, — pasakėte viską, ko norite?

Margaritos akys sužibo, ir ji maldaujamu balsu kreipėsi į Volandą:

— Leisite man su juo pasikuždėti?

Volandas linktelėjo galva, ir Margarita, pasilenkusi meistrui prie ausies, kažką jam pašnibždėjo. Buvo girdėti, kaip šis atsakė:

— Ne, vėlu. Aš nieko daugiau nebenoriu gyvenime. Noriu tik matyti tave. Tačiau tau dar kartą patariu — palik mane. Su manimi prapulsi.

— Ne, nepaliksiu, — atsakė Margarita ir kreipėsi į Volandą: — Prašau mus vėl sugrąžinti į rūsį Arbato skersgatvyje, ir tegul vėl įsižiebia lempa, ir viskas tebūnie, kaip buvę.

Čia meistras nusijuokė ir, apkabinęs Margaritos galvą su seniai išsileidusiom garbanom, tarė:

— Ak, mesire, neklausykite vargšės moters. Tame rūsyje jau seniai gyvena kitas žmogus, ir apskritai nieko pasaulyje nebūna, kaip buvę, — jis prigludo skruostu prie savo draugės galvos, apsikabino Margaritą ir ėmė murmėti: —Vargšelė, vargšelė…

— Sakot, nebūna? — tarė Volandas. — Teisybė. Bet mes pamėginsim, — ir jis šūktelėjo: — Azazelai!

Beregint iš palubės ant grindų nudribo sutrikęs ir kone visai pakvaišęs pilietis vienais apatiniais, bet kažkodėl su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos. Nuo išgąsčio tas žmogus tirtėjo ir tūpčiojo.

— Mogaryčius? — paklausė nukritusį iš dangaus Azazelas.

— Aloizijus Mogaryčius, — atsakė šis drebėdamas.

— Tai jūs, perskaitęs Latunskio straipsnį apie šito žmogaus romaną, parašėte skundą, kad jis slepia nelegalią literatūrą? — paklausė Azazelas. Nukritęs iš dangaus pilietis pamėlo ir apsipylė atgailos ašaromis.

— Jūs norėjote persikelt i į jo butą? — be galo meilingai sušvokštė Azazelas.

Kambaryje pasigirdo pasiutusios katės šnypštimas, ir Margarita, spiegdama:

— Ar matei kada raganą, ar matei? — nagais įsikirto į Aloizijaus Mogaryčiaus veidą.

Kilo sąmyšis.

— Ką tu darai? — skausmingu balsu suriko meistras. — Margarita, kaip tau ne gėda!

— Protestuoju, visai ne gėda, — sušuko katinas.

Korovjovas nutempė Margaritą šalin.

— Aš vonią įrengiau, — kalendamas dantimis klykavo kruvinas Mogaryčius ir, apimtas siaubo, ėmė sapalioti kažkokias nesąmones. — Išbaltinau… vien mėlynasis akmenėlis…

— Na, ir puiku, kad vonią įrengei, — pagyrė jį Azazelas, — jam reikalingos vonios, — ir suriko: — Nešdinkis!

Kažkokia jėga apvertė Mogaryčių aukštyn kojomis ir išnešė pro atvirą langą iš Volando miegamojo.

Meistrui akys išvirto ant kaktos, jis sušnibždėjo:

— Betgi čia, ko gero, dar nuostabiau už viską, ką man pasakojo Ivanas! — galutinai priblokštas, jis žvalgėsi į šalis, o paskui tarė katinui: — Atsiprašau… tai tu… tai jūs, — jūs tas pats katinas, kuris mėgino įsėsti į tramvajų?

— Aš, — patvirtino pamalonintas katinas ir pridūrė: — Miela girdėti, kad jūs taip mandagiai kalbatės su katinu. Paprastai katinams visi sako „tu“, nors nė vienas katinas niekuomet ir su niekuo nėra gėręs bruderšafto.

— Man kažkodėl atrodo, kad jūs apskritai ne katinas, — neryžtingai atsiliepė meistras. — Manęs vis tiek pasiges ligoninėje, — nedrąsiai pasakė jis Volandui.

— Kodėl jie turėtų pasigesti? — nuramino Korovjovas, ir jo rankose sušlamėjo kažkokie popieriai ir knygos. — Jūsų ligos istorija?

— Taip.

Korovjovas švystelėjo ligos istoriją į židinį.

— Nėra dokumentų, nėra ir žmogaus, — patenkintas kalbėjo Korovjovas, — o čia jūsų buto savininko namų knyga?

— Ta—aip.

— Kas joje priregistruotas? Aloizijus Mogaryčius? — Korovjovas pūstelėjo į namų knygos puslapį. — Viens du, ir jo nebėra, ir, prašom įsidėmėti — niekuomet nebuvo. O jeigu savininkas nustebs, pasakysite, kad Aloizijus jam prisisapnavo. Mogaryčius? Koks Mogaryčius? Jokio Mogaryčiaus nebuvo, — siūlu perrišta knyga išgaravo Korovjovui iš rankų. — Štai jinai jau savininko stalčiuje.

— Jūs teisingai pasakėte, — prašneko meistras, sužavėtas tokiu Korovjovo miklumu, — jeigu nėra dokumentų, nėra ir žmogaus. Štai manęs ir nėra, nes aš neturiu dokumentų.

— Atsiprašau, — suriko Korovjovas, — tai jau tikra haliucinacija, štai jūsų dokumentai, — ir Korovjovas padavė meistrui dokumentą. Paskui jis kilstelėjo akis į lubas ir saldžiai sukuždėjo Margaritai: — O čia jūsų turtas, Margarita Nikolajevna, — ir jis padavė Margaritai sąsiuvinį su apanglėjusiais kraštais, sudžiūvusią rožę, fotografiją, o galų gale, itin atsargiai, taupomąją knygelę, — dešimt tūkstančių, lygiai tiek, kiek jūs, Margarita Nikolajevna, teikėtės padėti. Svetimo gero mums nereikia.