Tarybinės epochos memuarai pralaimi ankstesnių epochų memuarams, kadangi praėjo tiesioginę ir netiesioginę cenzūrą, nutaikytą paslėpti nemalonius reiškinius ir faktus, įvykusius praeityje.

[5] Tik vienas pavyzdys: istoriškai patvirtinta, kad rusų kalboje „miestas“ – tai „gorod“; ukrainiečių kalboje „miestas“ – tai „misto“. Ukrainos teritorijoje yra Užgorodas, Mirgorodas, Novomirgorodas, Volynės Novogrodas, tačiau nėra nei Už-misto, nei Mir-misto, nei Novomir-misto, nei Volynės Novomir-misto, nei jokių kitų struktūriškai analogiškų pavadinimų. Ir tai ne rezultatas imperinės priverstinės „didžiųjų ukrų“ rusifikacijos politikos rezultatas, o realūs, istoriškai Ukrainos paveldėti miestų pavadinimai, suteikti jiems praeityje jų gyventojų kalba – to laikmečio rusų kalba, o ne kažkokia „senovės ukrainiečių“, nuo kurios, atseit vėliau atsipumpuravo rusų kalba. Tai yra, Ukrainos toponimika užfiksavo kelis šimtmečius vykusios gyventojų derusifikacijos pėdsakus.

[6] Klausimas apie istorinės praeities koncepcijos įgalumą Visuomenės saugumo koncepcijos medžiagoje nagrinėjami darbuose „Negyvasis vanduo“, „Apreiškimas ne algebra..“, „Sociologijos pagrindai“.

[7] T.y. tapačiomis sąlygomis (aplinkybėmis) istorinės tėkmės siužetų atsikartojimas sąlygojamas nepasikeitusio visuomenės dvasingumo (psichodinamikos algoritmikos).

[8] „Alternatyvioji istorija“ istorinio mokslo metodologijos ir istorijos (kaip žinių apie praeitį) apvalymo nuo klaidų ir sąmoningo melo prasme – tai visiškai kita visuomeninės veiklos kryptis ir kita tema.