Mirties bausmės nebuvo! Nebuvo! Štai kuo žavi buvo toji kelionė aukštyn mėnesienos laiptais.

Laisvo laiko buvo užtektinai, o audra prasidės tik pavakare, ir bailumas, be abejo, viena iš pačių baisiausių ydų. Taip kalbėjo Ješua Ha—Nocri. Ne, filosofe, nesutinku: tai pati baisiausia yda!

Štai, pavyzdžiui, juk nebijojo dabartinis Judėjos prokuratorius, buvęs legiono tribūnas, tada, Mergelių Slėnyje, kai įniršę germanai vos nesudraskė milžino Žiurkiamušio. Bet ką jūs kalbat, filosofe! Nejaugi jūs, būdamas toks protingas, galite pagalvoti, kad Judėjos prokuratorius paaukos savo karjerą dėl žmogaus, padariusio nusikaltimą prieš cezarį?

— Taip, taip, — dejavo ir šniurkščiojo per sapnus Pilotas. Žinoma, kad paaukos. Rytą dar nebūtų paaukojęs, o dabar, naktį, viską pasvėręs, sutinka aukoti. Jis padarys viską, kad išgelbėtų nuo mirties ničniekuo nekaltą pamišusį svajotoją ir gydytoją!

— Dabar mes visada būsim kartu, — kalbėjo jam sapne apdriskęs valkata filosofas, nežinia kaip atsiradęs raitelio su auksine ietim kelyje. — Kur vienas, ten, vadinasi, ir kitas!

Prisimins mane, — tuoj prisimins ir tave! Mane — pamestinuką, nežinomų tėvų vaiką, ir tave — karaliaus—žvaigždininko ir malūnininko dukters, gražuolės Pilos, sūnų. — Tai jau tu nepamiršk, prisimink mane, žvaigždininko sūnų, — prašė sapne Pilotas. Ir pamatęs, kad greta einantis skurdžius iš En—Sarido linktelėjo, rūstusis Judėjos prokuratorius iš džiaugsmo verkė ir juokės per sapną.

Visa tai buvo puiku, bet juo baisiau prokuratoriui buvo prabusti. Banga suurzgė į mėnulį, ir slidus, sakytum alyva išteptas, žydrasis kelias prasmego prieš prokuratorių. Jis atsimerkė ir pirmiausia prisiminė, kad mirties bausmė buvo. Įprastiniu judesiu įsikibęs į Bangos kaklasaitį, jis ėmė skaudančiomis akimis dairytis mėnulio ir pamatė, kad šis truputį pasislinkęs į šoną ir pasidaręs sidabro spalvos. Jo šviesą permušė nemaloni, nerami šviesa, mirguliuojanti balkone prieš pat akis. Kenturiono Žiurkiamušio rankose liepsnojo ir rūko fakelas. Laikantis jį karys baugščiai ir piktai šnairavo į pavojingą žvėrį, pasiruošusį šuoliui.

— Banga, neliesk, — paliegusiu balsu tarė prokuratorius ir atsikrenkštė. Prisidengęs nuo liepsnos ranka, jis vėlei prabilo: — Nė naktį, mėnuliui šviečiant, nėra man ramybės! O, dievai! Jūsų tarnyba irgi netikusi, Markai. Luošinate karius…

Didžiai nustebęs, Markas pažvelgė į prokuratorių, ir šis atsipeikėjo. Kad užglostytų nereikalingus žodžius, pasakytus užsisapnavus, prokuratorius tarė:

— Neįsižeiskit, kenturione. Mano padėtis, kartoju, dar prastesnė. Ko norėjote?

— Pas jus atvyko slaptosios sargybos viršininkas, — ramiai pranešė Markas.

— Kvieskite, kvieskite, — krenkštimu prasivalydamas gerklę, įsakė prokuratorius ir ėmė basomis kojomis ieškoti ant žemės sandalų. Liepsna sumirguliavo ant kolonų, kenturiono kaligos nukaukšėjo mozaikinėmis grindimis. Kenturionas išėjo į sodą.

— Ir mėnesienoje nėra man ramybės, — sugriežęs dantimis, pats sau tarė prokuratorius.

Balkone vietoj kenturiono pasirodė žmogus su gobtuvu.

— Banga, neliesk, — tyliai pasakė prokuratorius ir spūstelėjo šuns galvą.

Prieš prabildamas, Afranijus savo papratimu apsižvalgė, pasitraukė šešėlin ir įsitikinęs, kad be Bangos nieko daugiau balkone nėra, tyliai prašneko:

— Prašom atiduoti mane teisman, prokuratoriau. Pasirodė, kad jūsų teisybė. Aš nesugebėjau apsaugoti Judos iš Kiriato, jis papjautas. Prašom teisti ir atleisti mane iš pareigų.

Afranijui pasirodė, kad į jį žiūri keturios akys — šuns ir vilko.

Afranijus išsitraukė iš po chlamidės krauju apkrešėjusį kapšelį, užantspauduotą dviem antspaudais.

– Štai šitą maišelį su pinigais žudikai įmetė į vyriausiojo kunigo namus. Kraujas ant šio maišelio — Judos iš Kiriato kraujas.

– Įdomu, kiek jame pinigų? — paklausė Pilotas, pasilenk damas prie maišelio.

— Trisdešimt tetradrachmų.

Prokuratorius šyptelėjo ir tarė:

— Mažai.

Afranijus tylėjo.

— Kur užmuštasis?

– Šito aš nežinau, — ramiai ir oriai atsakė žmogus, niekada nesiskiriantis su savuoju gobtuvu, — rytą pradėsime paieškas.

Prokuratorius krūptelėjo, paleido iš rankos sandalo dirželį, kurio niekaip negalėjo užsegti.

— O jūs tikrai žinote, kad jis užmuštas?

Į šį klausimą prokuratoriui buvo sausai atsakyta: — Prokuratoriau, aš jau penkiolika metų dirbu Judėjoje. Tarnauti pradėjau, valdant Valerijui Gratui. Man nebūtina pamatyti lavoną, kad galėčiau pasakyti, jog žmogus nužudytas, todėl ir pranešu jums, kad pinigų keitėjas, vadintas Juda iš Kiriato, prieš keletą valandų papjautas.

— Atleiskite man, Afranijau, — atsakė Pilotas, — aš dar ne visai pabudęs, todėl taip ir paklausiau. Aš prastai miegu, — prokuratorius šyptelėjo, — ir nuolat regiu sapne mėnulio spindulį. Taip juokinga, įsivaizduokite. Tarytum vaikštinėju tuo spinduliu. Taigi norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie šį įvykį. Kur bandysite jo ieškoti? Sėskitės, slaptosios tarnybos viršininke.

Afranijus nusilenkė, prisitraukė krėslą arčiau lovos ir atsisėdo, barkštelėjęs kardu.

– Žadu jo ieškoti netoli aliejaus spaudyklos Getsemanės sode.

— Aha. O kodėl kaip tik ten?

— Igemone, mano nuomone, Juda nužudytas ne pačiame Jeršalaime ir ne kur nors toli nuo miesto. Jis nužudytas Jeršalaimo apylinkėse.

— Laikau jus vienu žymiausių savo amato žinovų. Nežinau, tiesa, kaip yra pačioje Romoje, bet kolonijose jums niekas negali prilygti. Paaiškinkite, kodėl taip manote?

— Man regis, visai neįtikėtina, — negarsiai kalbėjo Afranijus, — kad Juda leistųsi sučiumpamas kokių nors įtartinų žmonių miesto ribose. Gatvėje žmogaus paslapčia nepapjausi. Vadinasi, jį turėjo įvilioti į kokį nors rūsį. Bet mano valdiniai jau ieškojo jo Žemutiniame Mieste ir, be abejonės, būtų suradę. Tačiau mieste jo nėra, galvą dedu.

Jeigu jis būtų buvęs nužudytas toli nuo miesto, šis ryšuliukas su pinigais taip greit nebūtų pakliuvęs į vyriausiojo kunigo namus. Jis nužudytas netoli miesto. Kažkas sugebėjo išvilioti jį iš miesto.

— Neįsivaizduoju, kaip tai buvo galima padaryti.

— Taip, prokuratoriau, tai pats sunkiausias klausimas visoje byloje, ir net nežinau, ar man pavyks tatai išsiaiškinti.

— Tikrai sunki mįslė! Švenčių vakarą tikintis žmogus nedalyvauja Velykų vakarienėje, nežinia ko išeina iš miesto ir tenai žūsta. Kas ir kaip galėjo jį išvilioti? Ar tik čia nebus įsipainiojusi moteris? — ūmai su įkvėpimu paklausė prokuratorius.

Afranijus atsakinėjo ramiai ir svariai:

— Nieku gyvu, prokuratoriau. Šią galimybę reikia išsyk atmest i. Pagalvokim logiškai.

Kas buvo suinteresuotas, kad Juda mirtų? Kažkokie valkataujantys svajotojai, kažkoks būrelis, kuriame niekada nebuvo jokių moterų. Norint vesti, prokurato riau, reikia turėti pinigų, norint paleisti į pasaulį žmogų, irgi jų reikia, tačiau, norint su moters pagalba žmogų papjauti, pinigų reikia labai daug, ir jokie valkatos tiek jų neturi. Prokuratoriau, moteris čia nėra įsipainiojusi. Ir net priešingai, toks žmogžudystės aiškinimas gali tik nuvesti į šoną nuo tikrų pėdsakų, sutrukdyti paieškas ir suklaidinti mane.

— Matau, kad jūs visiškai teisus, Afranijau, — tarė Pilo tas, — aš tik leidau sau pareikšti spėlionę.

— Deja, ji klaidinga, prokuratoriau.

— Bet kas gi tuomet? — suriko prokuratorius, su godžiu smalsumu žvelgdamas į Afranijaus veidą.

— Manau, kad vis tie patys pinigai.

— Nuostabi mintis! Bet kas ir už ką galėjo pasiūlyti jam pinigų naktį už miesto?

— O ne, prokuratoriau, ne taip. Turiu tiktai vieną prielaidą, ir jeigu ji neteisinga, vargu ar rasiu kokį kitą paaiškinimą, — Afranijus pasilenkė arčiau prie prokuratoriaus ir pašnibždomis užbaigė: — Juda norėjo paslėpti savo pinigus nuošalioje, jam vienam žinomoje vietoje.

— Labai įžvalgus paaiškinimas. Matyt, taip ir buvo. Dabar aš suprantu jus: už miesto jį išviliojo ne žmonės, o jo paties sumanymas. Taip, taip, žinoma.

— Taip. Juda niekuo nepasitikėjo. Jis slėpė pinigus nuo žmonių.