Išdardėjus vežimams su juos lydinčia komanda, iš rūmų teritorijos gana greitai raitas išjojo ir prokuratoriaus svečias, persivilkęs tamsiu padėvėtu chitonu. Svečias jojo ne į užmiestį, o į miestą. Netrukus jį buvo galima matyti prijojant prie Antonijaus tvirtovės, esančios šiaurėje, visai netoli nuo didžiosios šventyklos. Tvirtovėje svečias irgi sugaišo visai neilgai, o paskui jį galėjai pamatyti Žemutiniame Mieste, jo kreivose ir painiose gatvelėse. Čionai svečias at jojo jau ant mulo. Gerai pažindamas miestą, svečias lengvai susirado gatvę, kuri jam buvo reikalinga. Ji vadinosi Graikų gatve, nes ten buvo kelios graikų krautuvėlės, tarp jų viena, prekiaujanti kilimais. Kaip tik prie tos krautuvėlės svečias sustabdė mulą, nulipo ir pririšo jį prie žiedo palei vartus. Krautuvėlė jau buvo uždaryta. Svečias įėjo pro vartelius, esančius šalia krautuvėlės durų, ir pateko į nedidelį kvadratinį kiemelį, iš trijų pusių apsuptą pašiūrių.

Užsukęs už kampo, svečias atsidūrė prie akmeninės gyvenamojo namo terasos, apaugusios gebenėmis, ir apsidairė. Ir namelyje, ir pašiūrėse buvo tamsu, šviesa dar niekur nedegė. Svečias negarsiai pašaukė:

— Niza!

Sugirgždėjo durys, ir vakaro prietemoje terason išėjo jauna moteris be skraistės. Ji pasilenkė per turėklus, neramiai žvalgydamasi, norėdama pamatyti, kas ten atėjo.

Pažinusi atvykėlį, ji maloniai nusišypsojo, linktelėjo galva, pamojo ranka.

— Tu viena? — tyliu balsu graikiškai paklausė Afranijus.

— Viena, — sušnibždėjo moteris terasoje. — Vyras rytą išvažiavo į Cezarėją, — čia moteris žvilgtelėjo į duris ir pakuždomis pridūrė: — Bet tarnaitė namie, — ji padarė gestą, reiškiantį — „užeikite“. Tada ir moteris, ir svečias pradingo namelyje.

Pas šią moterį Afranijus pabuvo jau visai trumpai — kokias penkias minutes. Paskui jis paliko namus ir terasą, užsimaukšlino gobtuvą ant akių ir išėjo į gatvę. Namuose tuo metu jau buvo uždeginėjami šviestuvai, šventinė spūstis gatvėse tebebuvo labai didelė, ir Afranijus ant savojo mulo ištirpo praeivių ir raitelių sraute. Tolimesnis jo kelias niekam nežinomas.

O moteris, kurią Afranijus pavadino „Niza“, likusi viena ėmė persirenginėti, ji labai skubėjo. Tačiau, kad ir kaip sunku buvo surasti reikiamus drabužius tamsiam kambary, šviestuvo ji nedegė ir tarnaitės nesišaukė. Tik tuomet, kai jau buvo susiruošusi ir galvą apsigaubusi tamsia skraiste, namelyje pasigirdo jos balsas.

— Jei manęs kas ieškos, pasakyk, kad išėjau į svečius pas Enantą.

Tamsoje pasigirdo senos tarnaitės bambėjimas:

— Pas Enantą? Ak, ta Enanta! Juk vyras uždraudė vaikščioti pas ją! Jinai sąvadautoja, ta tavo Enanta! Imsiu ir pasakysiu vyrui…

— Na, na, na, nutilk, — šūktelėjo Niza ir kaip šešėlis iš spruko iš namelio. Nizos sandalai nukaukšėjo kiemo akmenimis. Tarnaitė bambėdama uždarė duris į terasą. Niza išėjo iš namų.

Tuo pačiu metu kitame Žemutinio Miesto skersgatvyje, vingiuotame, pakopomis besileidžiančiame prie vieno iš miesto tvenkinių, pro niekuo neišsiskiriančių, akląja siena į skersgatvį, o langais į kiemą atsigręžusių namų vartelius išėjo jaunas vyras tvarkingai apkirpta barzdele, baltu švariu gobtuvu, krintančiu ant pečių, naujitelaičiais girgždančiais sandalais ir nauju melsvu išeiginiu talifu su spurgais apačioje. Kumpanosis gražuolis, išsipustęs didžiosios šventės proga, žingsniavo žvaliai, lenkdamas praeivius, skubančius namo valgyti šventinės vakarienės, žiūrėjo, kaip vienas po kito nušvinta langai. Jaunuolis ėjo keliu, kuris vedė pro turgų į vyriausiojo kunigo Kaipos rūmus, prisiglaudusius šventyklos kalvos papėdėje.

Po kurio laiko galėjai jį pamatyti įeinant pro Kaipos rūmų vartus. O dar vėliau — išeinant iš tų rūmų.

Apsilankęs rūmuose, kuriuose jau liepsnojo šviestuvai ir fakelai, kuriuose jau ūžė šventinis šurmulys, jaunuolis žingsniavo dar žvaliau, dar linksmiau ir skubinosi atgal į Žemutinį Miestą. Ant to paties kampo, kur gatvė įsilieja į turgaus aikštę, kunkuliuojančioje spūstyje jį aplenkė sakytum lengvai šokdama žengiant i moteris su juoda, akis beveik slepiančia skraiste. Lenkdama jaunąjį gražuolį, ta moteris akimirką kilstelėjo skraistę, dirstelėjo į jaunuolį, tačiau ne tik nesulėtino žingsnio, bet net paspartino jį, tarsi bandydama pasislėpti nuo aplenktojo.

Jaunuolis ne tik pastebėjo tą moterį, ne, jis atpažino ją, o atpažinęs krūptelėjo, sustojo, sumišęs pažvelgė jai į nugarą ir tučtuojau puolė ją vytis. Vos nepargriovęs kažkokio praeivio su ąsočiu rankose, jaunuolis pavijo moterį ir, šnopuodamas iš susijaudinimo, pašaukė ją:

— Niza!

Moteris atsisuko, prisimerkė, bet jos veide šmėstelėjo vien šaltas apmaudas, ir ji sausai atsakė graikiškai:

— Ak, čia tu, Juda? O aš tavęs išsyk nepažinau. Beje, tai gerai. Pas mus sakoma, kad tas, kuris ne išsyk pažįstamas, bus turtingas.

Taip susijaudinęs, kad net jo širdis ėmė spurdėti lyg paukštis po juoda skraiste, Juda sušnibždėjo trūkčiojamu balsu, baimindamasis, kad neišgirstų praeiviai:

— Kur tu eini, Niza?

— O kam tau žinoti? — atsakė Niza, sulėtindama žingsnį ir išdidžiai žvelgdama į Judą.

Tuomet Judos balse pasigirdo kažkokios vaikiškos intonacijos, jis sutrikęs sušnibždėjo:

— Kaipgi?.. Juk mes susitarėme. Aš ketinau užeiti pas tave. Sakei, kad visą vakarą būsi namie…

— Ak, ne, ne, — atsakė Niza kaprizingai papūsdama apatinę lūpą, ir Judai pasirodė, kad jos veidas, pats gražiausias veidas, kokį jis kada nors buvo matęs gyvenime, pasidarė dar gražesnis, — man pasidarė nuobodu. Jums šventė, o ką įsakysi man veikti? Sėdėti ir klausytis, kaip tu dūsauji terasoje? Ir dar bijoti, kad tarnaitė viską papasakos vyrui? Ne, ne, aš nusprendžiau eiti į užmiestį pasiklausyti lakštingalų.

– Į užmiestį? — paklausė suglumęs Juda. — Viena?

– Žinoma, viena, — atsakė Niza.

— Leisk man palydėti tave, — dusdamas paprašė Juda. Jo mintys susijaukė, jis pamiršo viską pasaulyje ir maldaujančiomis akimis žvelgė į mėlynas, kurios dabar atrodė juodos, Nizos akis.

Niza nieko neatsakė ir paspartino žingsnį.

— Ko tu tyli, Niza? — gailiai paklausė Juda, taikydamasis eiti su ja į koją.

— O ar man su tavim nebus nuobodu? — ūmai pasidomėjo Niza ir stabtelėjo. Judos mintys visai pakriko.

— Na, gerai, — pagaliau nusileido Niza, — eime.

— O kur, kur?

— Palauk… užeikim į šitą kiemelį ir susitarkim, nes aš bijau, kad kas nors iš pažįstamų nepastebėtų manęs ir nepasakytų vyrui, jog aš su meilužiu vaikštau gatvėmis.

Ir turgaus aikštėje nebeliko Nizos ir Judos. Jiedu kuždėjosi kažkokio kiemo tarpuvartėje.

— Eik į alyvmedžių ūkį, — šnabždėjo Niza, užsitraukdama ant akių skraistę ir nusisukdama nuo kažkokio žmogaus, kuris, nešinas kibiru, žengė į tarpuvartę, — į Getsemanę, už Kedrono, supratai?

— Taip, taip, taip.

— Aš eisiu pirma, — tęsė Niza, — bet tu nesek man įkandin, o atsiskirk nuo manęs. Aš eisiu pirma… Kai pereisi upelį… žinai, kur grota? — Žinau, žinau…

— Pakilsi į kalnelį pro aliejaus spaudyklą ir suk prie grotos. Aš ten būsiu. Bet nedrįsk tuoj pat lėkti man iš paskos, turėk kantrybės, palauk čia, — ir sulig tais žodžiais Niza išėjo iš tarpuvartės, lyg nė nebūtų kalbėjusis su Juda.

Juda kurį laiką stovėjo vienas, stengdamasis suvaldyti iškrikusias mintis. Tarp jų buvo ir mintis apie tai, kaip reikės paaiškinti giminėms, kodėl jis nedalyvavo šventinėje vakarienėje. Juda stovėjo ir galvojo, ką čia sumelavus, bet iš susijaudinimo nieko doro nesumetė, ir kojos pačios išnešė jį iš tarpuvartės gatvėn.

Dabar jo kelias pasikeitė, jis nebeskubėjo į Žemutinį Miestą, o pasuko atgal link Kaipos rūmų. Dabar Juda menkai tematė, kas darosi aplink. Šventė jau buvo įžengusi į miestą.

Languose aplink Judą ne tik švietė žiburiai, bet ir aidėjo giesmės. Paskutiniai vėluojantys praeiviai ginė asiliukus, plakė juos botagais, rėkė ant jų. Kojos pačios nešė Judą, ir jis nepastebėjo, kaip prošal pralėkė samanoti ir baisūs Antonijaus bokštai, negirdėjo trimitų staugimo tvirtovėje, neatkreipė jokio dėmesio į raitą romėnų patrulį su fakelu, neramia šviesa nušvietusiu jam kelią.