Pastabumas jo neapgavo.

Išlenkęs trečią stikliuką konjako, kuris Azazelo nėmaž neveikė, svečias taip prašneko:

— Jaukus rūsiukas, velniai mane griebtų! Tik štai klausimas: ką veikti tame rūsyje!

— Ir aš tą patį sakau, — nusijuokęs atsiliepė meistras.

— Azazelai, kam jūs užduodat man širdį? — paklausė Margarita. — Kaip nors!

— Ką jūs, ką jūs, — sušuko Azazelas. — Aš visai nenorė jau užduoti jums širdies. Aš ir pats manau — kaip nors. Beje! Vos nepamiršau, mesiras siunčia jums linkėjimų, taip pat liepė pasakyti, kad kviečia jus į nedidelę iškylą, jeigu, žinoma, jūs panorėsite. Ką jūs į tai pasakysite?

Margarita pastalėje koja bakstelėjo meistrą. — Su didžiausiu malonumu, — atsakė meistras, stebėdamas Azazelą, o šis vėl prabilo:

— Tikimės, kad ir Margarita Nikolajevna neatsisakys?

— Aš tikrai neatsisakysiu, — tarė Margarita, ir jos koja vėl užkliudė meistro blauzdą.

— Nuostabu! — apsidžiaugė Azazelas. — Mėgstu greitą darbą! Viens, du — ir baigta! Ne taip, kaip anąsyk Aleksandro sodelyje.

— Ak, Azazelai, nepriminkit man! Tuomet buvau kvaila. Beje, manęs negalima labai smerkti — juk ne kasdien pasitaiko susitikti piktąją dvasią!

— Išties, — patvirtino Azazelas, — kasdien susitikti būtų daug maloniau!

— Man ir pačiai patinka greitis, — įsijautusi kalbėjo Margarita, — patinka greitis ir nuogybė… Kaip iš mauzerio — žybt! Ak, kaip jis šaudo, — šūktelėjo Margarita meistrui. — Septyniukė po pagalve, į bet kurią akį! — Margarita apgirto, jos akys žibėjo.

— Ir vėl pamiršau, — riktelėjo Azazelas, plojęs sau per kaktą, — visai nuo koto nusivariau.

Juk mesiras siunčia jums dovanų, — jis pasisuko į meistrą, — butelį vyno. Prašom atkreipti dėmesį, tai tas pats vynas, kurį gėrė Judėjos prokuratorius. Falerno vynas.

Savaime aišku, kad tokia retenybė labai sudomino ir Margaritą, ir meistrą. Azazelas iš tamsaus laidotuvių brokato išvyniojo apgliaumėjusį ąsotį. Jie uostė vyną, paskui prisipylė stiklines, žvelgė pro jį į temstantį prieš audrą langą. Regėjo, kaip viskas dažosi kraujo spalva.

– Į Volando sveikatą! — pakėlusi savo stiklinę, sušuko Margarita.

Visi trys palietė stiklines lūpomis ir nugėrė po didelį gurkšnį. Tučtuojau aptemęs prieš audrą pasaulis ėmė gest i meistro akyse, jam užėmė kvapą, jis pajuto, kad ateina galas.

Meistras dar spėjo pamatyt i, kaip mirt inai išblyškusi Margarita bejėgiškai ištiesė į jį rankas, sukniubo ant stalo, paskui susmuko ant grindų.

– Žudikas, — dar spėjo šūktelėti meistras. Jis mėgino sugriebti gulintį ant stalo peilį ir smogti Azazelui, bet ranka bejėgiškai nuslydo staltiese, visas rūsys nusidažė juoda spalva, o paskui visai išnyko. Jis nugriuvo aukštielninkas, ir griūdamas prasiskėlė smilkinį į rašomojo stalo kampą.

Kai nunuodytieji nutilo, Azazelas šokosi veikti. Pirmiausiai jis išlėkė pro langą ir po kelių sekundžių buvo name, kuriame gyveno Margarita Nikolajevna. Visuomet kruopščiai ir t iksliai savo pareigas at liekąs Azazelas norėjo pasitikrinti, ar viskas padaryta kaip reikiant. Viskas vyko kaip pridera. Azazelas pamatė, kaip grįžtančio vyro laukiant i paniurusi moteris išėjo iš savo miegamojo, ūmai išblyško, stvėrėsi už širdies ir, bejėgiškai riktelėjusi:

— Nataša! Kas nors… čionai! — susmuko svetainėje ant grindų, nepriėjusi iki kabineto.

— Tvarka, — tarė Azazelas. Po akimirksnio jis jau stovėjo šalia parblokštų meilužių.

Margarita gulėjo, įsikniaubusi veidu į kilimėlį. Savo geležinėmis rankomis Azazelas apvertė ją tarsi lėlę veidu aukštyn ir įbedė į ją žvilgsnį. Beregint nunuodytos moters veidas ėmė mainytis. Net artėjančios audros prietemoje buvo matyt i, kaip dingsta jos laikinas raganos žvairumas, kaip švelnėja žiaurūs pasiutėlės bruožai. Numirėlės veidas nušvito, išsišiepę plėšrūnės nasrai pavirto paprasčiausia kančios perkreipta moters burna.

Tuomet Azazelas pražiodė jos baltus dant is ir įlašino gerklėn keletą lašų to paties vyno, kuriuo ją buvo nunuodijęs. Margarita atsiduso, pati, be Azazelo pagalbos, ėmė keltis, atsisėdo ir silpnu balsu paklausė:

— Už ką, Azazelai, už ką? Ką jūs man padarėte?

Ji pamatė gulintį meistrą, krūptelėjo ir sušnibždėjo:

– Šito nesitikėjau… žmogžudys! — Taigi ne, ne, — atsakė Azazelas, — tuojau jis atsikels. Ak, kodėl jūs tokia nervinga!

Margarita iškart juo patikėjo, toks įtaigus buvo rusvaplaukio demono balsas. Ji pašoko stipri ir žvali ir padėjo girdyti vynu gulintį. Atsimerkęs šis niauriai dėbtelėjo ir neapykantos kupinu balsu pakartojo paskutinį savo žodį:

– Žudikas…

— Ak! Už gerą darbą visuomet atsilyginama įžeidimu, — atsakė Azazelas. — Nejau jūs akli? Greičiau praregėkite!

Tuomet meistras pakilo, apsidairė aplink guviomis ir šviesiomis akimis ir paklausė:

— Ką reiškia šis naujas būvis?

— Jis reiškia, — atsakė Azazelas, — kad jums metas. Girdite jau dunda audra? Temsta.

Žirgai kasa žemę, krūpsi mažas sodelis. Atsisveikinkit su rūsiu, atsisveikinkit kuo greičiau.

— Suprantu, — tarė meistras dairydamasis, — jūs mus nužudėte, mes mirę. Ak, kaip išmintinga! Pačiu laiku! Dabar aš viską supratau.

— Atleiskite, meldžiamasis, — atsakė Azazelas, — ką aš girdžiu? Juk jūsų draugė vadina jus meistru, juk jūs mąstote, kaipgi tad galite būti miręs? Nejaugi tam, kad jaustumėtės esąs gyvas, jums būtinai reikia tupėti rūsyje, apsirengus marškiniais ir ligoninės kelnėmis? Juokinga!

— Supratau viską, ką jūs pasakėte, — šūktelėjo meistras, — daugiau nebereikia! Jūs teisus, tūkstantį kartų teisus!

— Didysis Volandas! — pritarė jam Margarita, — Didysis Volandas! Jis sugalvojo kur kas geriau negu aš. Tiktai romaną, romaną, — šaukė ji meistrui, — romaną pasiimk, kad ir kur skristum!

— Nereikia, — atsakė meistras, — aš prisimenu jį atmintinai.

— Bet tu nepamirši nė žodžio… nė žodžio? — klausinėjo Margarita, glausdamasi prie mylimojo ir šluostydama jam kraują nuo smilkinio.

— Nesirūpink! Aš jau nieko ir niekados nepamiršiu, — atsakė šis.

— Tuomet ugnis! — šūktelėjo Azazelas. — Ugnis, nuo kurios viskas prasidėjo ir kuria mes viską užbaigiame!

— Ugnis! — siaubingai suklykė Margarita. Pokštelėjo pusrūsio langelis, vėjas nubloškė į šalį užuolaidą. Danguje pasigirdo smagus ir trumpas grumėjimas. Azazelas įkišo ranką su ilgais nagais į krosnį, ištraukė rūkstantį nuodėgulį ir padegė staltiesę ant stalo. Paskui padegė šūsnį senų laikraščių ant sofos, paskui rankraščius ir užuolaidą.

Meistras, jau svaiginamas būsimo šuoliavimo, čiupo nuo lentynos kažkokią knygą, pašiaušė jos lapus, metė ant degančios staltiesės, ir knyga plykstelėjo smagia ugnimi.

— Dek, dek, praėjęs gyvenime!

— Dekite, kančios! — šaukė Margarita.

Kambaryje jau plazdėjo purpurinės liepsnos, ir visas trejetas kartu su dūmais išvirto pro duris, užbėgo akmeniniais laiptukais į viršų ir atsidūrė kiemelyje. Pirmiausiai jie išvydo sėdinčią ant žemės namo savininko virėją; šalia gulėjo pabirusios bulvės ir keli ryšeliai svogūnų. Virėjos būsena buvo suprantama. Trys juodi žirgai šnarpštė palei daržinėlę, krūpčiojo, fontanais drabstė žemes. Margarita pirma šoko į balną, paskui ją — Azazelas; o galų gale — meistras. Virėja suvaitojusi taisėsi kelti ranką ir peržegnoti juos, bet Azazelas grėsmingai suriko nuo žirgo:

— Ranką nupjausiu! Jis sušvilpė, ir žirgai, laužydami liepų šakas, pakilo ir įsirėžė į pažeme slenkantį juodą debesį. Tučtuojau pro rūsio langelį išsiveržė dūmai. Apačioje pasigirdo silpnas ir gailus virėjos riksmas:

— Degam!..

Žirgai jau lėkė virš Maskvos stogų.

— Aš noriu atsisveikinti su miestu, — šūktelėjo meistras Azazelui, jojančiam priekyje.

Perkūnija nustelbė frazės pabaigą. Azazelas linktelėjo galva ir paleido savo žirgą šuoliais.

Į juos dideliu greičiu lėkė debesis, dar nepratrūkęs lietum.

Jie skrido virš bulvaro, matė, kaip žmonių figūrėlės sprunka į šalis, slepiasi nuo lietaus.

Krito pirmieji lašai. Jie praskrido virš dūmų — tiek teliko iš Gribojedovo. Jie praskrido viršum miesto, kurį jau globė tamsa. Virš jų žybčiojo žaibai. Paskui vietoj stogų pasirodė žaluma. Tik tada kliūstelėjo lietus, paversdamas skrendančius trim milžiniškais vandens burbulais.