– Žiūrėk, Nikolajau! Paskutinis kartas. Mūsų restoranui tokių šveicorių nė veltui nereikia. Gali eit sau sargauti į cerkvę, — šitaip taręs, vadas sukomandavo tiksliai, aiškiai, greitai: — Pantelejų iš bufeto. Milicininką. Protokolą. Mašiną. Į psichiatrinę. — Ir pridūrė:

– Švilpk!

Po ketvirčio valandos nepaprastai sukrėsta publika ne tik restorane, bet ir bulvare, ir languose namų, išeinančių į restorano sodelį, regėjo, kaip pro Gribojedovo vartus Pantelejus, šveicorius, milicininkas, oficiantas ir poetas Riuchinas išnešė suvystytą it lėlę jauną vyriškį, kuris springdamas ašaromis spjaudėsi, mėgindamas pataikyti kaip tik į Riuchiną, ir plyšojo per visą bulvarą:

— Niekšas!.. Niekšas!..

Sunkvežimio šoferis pikta mina užvedinėjo motorą. Šalimais vežikas ragino arklį, čaižydamas jo strėnas melsvomis vadžiomis, ir rėkė:

— Neškit į brikelį! Esu vežęs į psichiatrinę!

Aplinkui ūžė minia, aptarinėdama negirdėtą atsitikimą; trumpai tariant, vyko šleikštus, nešvankus, kiauliškas skandalas, kuris baigėsi tik tada, kai sunkvežimis pajudėjo nuo Gribojedovo vartų, išveždamas nelaimingąjį Ivaną Nikolajevičių, milicininką, Pantelejų ir Riuchiną.

VI skyrius

ŠIZOFRENIJA, KAIP IR SAKYTA

Kai į garsios, neseniai pamaskvėje, ant upės kranto, atstatytos psichiatrinės klinikos priimamąjį įžengė žmogus smaila barzdele, apsivilkęs baltu chalatu, buvo pusė antros nakties. Trys sanitarai nenuleido akių nuo Ivano Nikolajevičiaus, sėdinčio ant sofos. Čia pat buvo ir neapsakomai susijaudinęs poetas Riuchinas. Rankšluosčiai, kuriais buvo surištas Ivanas Nikolajevičius, dabar kūpsojo ant tos pačios sofos. Ivano Nikolajevičiaus rankos ir kojos buvo laisvos.

Išvydęs įėjusį, Riuchinas išbalo, krenkštelėjo ir nedrąsiai pratarė:

— Labas vakaras, daktare.

Daktaras linktelėjo Riuchinui, bet pažvelgė ne į jį, o į Ivaną Nikolajevičių. Tasai sėdėjo lyg suakmenėjęs, suraukęs antakius, piktas ir net nekrustelėjo, įėjus gydytojui.

– Štai, daktare, — kažkodėl paslaptingai sušnibždėjo Riuchinas, bailiai dirsčiodamas į Ivaną Nikolajevičių, — žinomas poetas Ivanas Benamis… Štai, matote… Mes bijomės, ar tik ne baltoji karštinė…

— Smarkiai gėrė? — prakošė pro dantis daktaras.

— Ne, išgerdavo, bet ne tiek, kad…

— Tarakonų, žiurkių, kipšiukų ar šmižinėjančių šunų negaudė?

— Ne, — krūptelėjęs atsakė Riuchinas, — mačiau jį vakar ir šiandien — jis buvo visai sveikas…

— O kodėl su apatinėmis? Iš lovos pakėlėt?

— Daktare, jis toks į restoraną atėjo…

— Aha, aha, — labai patenkintas pasakė daktaras, — o kodėl apsidraskęs? Su kuo nors mušėsi?

— Nuo tvoros nukrito, o paskui restorane vienam užvožė… Ir dar kai kam…

— Taip, taip, taip, — sumurmėjo daktaras ir, atsisukęs į Ivaną, pridūrė: — Sveiki gyvi!

— Sveikas, kenkėjau! — piktai ir garsiai atsakė Ivanas.

Riuchinas taip suglumo, jog nė akių nedrįso pakelti į mandagųjį daktarą. Bet tasai nėmaž neužpyko, tik įprastu mikliu judesiu nusiėmė akinius, kilstelėjo chalato skverną, įsikišo akinius į užpakalinę kelnių kišenę, o paskui paklausė Ivaną: — Kiek jums metų?

— Eikite jūs visi velniop, iš tikrųjų! — šiurkščiai užriko Ivanas ir nusisuko.

— Kodėl jūs širstate? Argi aš pasakiau ką nors nemalonaus?

— Man dvidešimt treji metai, — audringai prašneko Ivanas, — ir aš jus visus apskųsiu. O pirmučiausia tave, glinda! — kreipėsi atskirai į Riuchiną.

— O dėl ko jūs skųsitės?

— Dėl to, kad mane, sveiką žmogų, pačiupo ir jėga atgabeno į beprotnamį! — tūžmingai atsakė Ivanas.

Riuchinas pasižiūrėjo į Ivaną ir nustėro: jokio pamišimo jo akyse nesimatė.

Gribojedove jos buvo drumstos, o dabar pasidarė skaidrios kaip visada.

„Dievulėliau! — išsigandęs pamanė Riuchinas. — Juk jis tikrai normalus? Tai bent! Ko mes jį, po galais, čia at itempėm? Normalus, normalus, tik snukis išakėtas…“ — Jūs esat, — ramiai prašneko gydytojas, sėsdamas ant baltos sukamos kėdutės su blizgančia koja, — ne beprotnamyje, o klinikoje, kur jūsų niekas nelaikys, jeigu nebus reikalo.

Ivanas Nikolajevicius netikėdamas pašnairavo, bet vis dėlto burbtelėjo:

— Garbė Dievui! Pagaliau atsirado bent vienas normalus tarp tų visų idiotų, iš kurių pats pirmasis — Saška, mulkis be jokio talento!

— Kas tas Saška be talento? — pasiteiravo gydytojas.

– Štai jis, Riuchinas! — atsakė Ivanas ir dūrė murzinu pirštu Riuchino pusėn.

Tasai plykstelėjo iš susijaudinimo.

„Štai kaip jis man atsidėkoja! — apmaudžiai pagalvojo jis. — Už tai, kad parodžiau jam širdį! Tai bent sukčius, tikrai!“ — Tipiškas buožiokas pagal savo psichologiją, — įsišnekėjo Ivanas Nikolajevičius, kuriam, matyt, knietėjo demaskuoti Riuchiną, — ir dar buožiokas, kuris uoliai dangstosi proletaro kauke. Pažvelkite į jo solidžią fizionomiją ir palyginkite ją su tais skambiais eilėraščiais, kuriuos jis parašė Gegužės pirmosios proga! Che che che… „Plazdėkit!“, „Plevenkit!..“ O jūs dirstelkit į jo sielą — ką jis ten sau galvoja… aiktelėsit! — ir Ivanas Nikolajevičius piktdžiugiškai nusikvatojo.

Riuchinas šnopavo, raudo ir galvojo tik apie tai, kad sušildė užantyje gyvatę, kad šoko į pagalbą tam, kursai pasirodė esąs pikčiausias priešas. O svarbiausia — nebuvo kas daryti:

juk nepulsi rietis su psichiniu ligoniu!

— O kodėl jus atvežė būtent pas mus? — paklausė gydytojas, įdėmiai išklausęs Benamio kaltinimus.

— Kad juos kur velniai, tuos avigalvius! Sugriebė, surišo kažkokiais skarmalais ir atbogino sunkvežimiu!

— Leiskite paklausti, kodėl atėjote į restoraną vienais apatiniais?

– Čia nieko nuostabaus, — atsakė Ivanas, — maudžiausi Maskvos upėje, mano drapanas nukniaukė, o šitą šlamštą paliko! Nejau nuogas eisiu per Maskvą? Apsivilkau, ką radęs, nes skubėjau į restoraną pas Gribojedovą.

Gydytojas klausiamai pažvelgė į Riuchiną, ir tasai niūriai burbtelėjo:

— Restoranas taip vadinasi.

— Aha, — tarė gydytojas, — o kodėl skubėjot? Koks nors svarbus pasimatymas?

— Aš konsultantą gaudau, — atsakė Ivanas Nikolajevičius ir neramiai apsižvalgė.

— Kokį konsultantą?

— Ar žinote Berliozą? — reikšmingai pasiteiravo Ivanas. — Tą… kompozitorių?

Ivanas suirzo.

— Kokį dar kompozitorių? Ak, tiesa, ne! Kompozitorius — Mišos Berliozo bendrapavardis!

Riuchinas nenorėjo nieko kalbėti, bet turėjo paaiškinti.

— MASSOLIT’o sekretorių Berliozą šįvakar prie Patriarcho tvenkinių suvažinėjo tramvajus.

— Nepliurpk, ko nežinai! — užpyko Ivanas ant Riuchino, — aš tenai buvau, o ne tu! Jis jį tyčia po tramvajum pakišo.

— Pastūmė?

— Ką jūs čia šnekat — „pastūmė“, — niršdamas dėl tokio visuotinio neišmanymo, suriko Ivanas. — Tokiam ir stumti nereikia! Jis tokių triukų gali iškrėsti, kad tik laikykis! Jis iš anksto žinojo, kad Berliozas palįs po tramvajum!

— Ar be jūsų dar kas nors matė tą konsultantą?

— Taigi, kad tik mudu su Berliozu.

— Aha. Ir kokių priemonių jūs ėmėtės, norėdamas sugauti žudiką? — čia gydytojas atsisuko ir žvilgtelėjo į moterį baltu chalatu, sėdinčią atokiau prie stalo.

Ji išsitraukė lapą ir ėmė pildyti tuščius tarpus jo grafose.

– Šit kokių priemonių. Pasiėmiau virtuvėje žvakelę…

– Štai šitą? — pasidomėjo gydytojas, rodydamas sulūžusią žvakę, gulinčią greta švento paveikslėlio ant moters stalo.

— Tą pačią, ir…

— O paveikslėlis kam?

— Na, paveikslėlis… — Ivanas išraudo, — paveikslėlis užvis labiau ir išgąsdino, — jis vėl dūrė pirštu Riuchino pusėn, — bet reikalas tas, kad konsultantas, kalbėkim be užuolankų…

susidėjęs su nelabuoju… taip pigiai jo nepagausi.

Sanitarai kažkodėl išsitempė, prispaudė rankas prie šlaunų ir įsistebeilijo į Ivaną.

— Taigi, — aiškino Ivanas, — susidėjęs! Neabejotinas faktas. Jis pats kalbėjosi su Poncijum Pilotu. Ko jūs į mane taip žiūrit! Teisybę sakau! Viską matė — ir balkoną, ir palmes. Žodžiu, buvo pas Poncijų Pilotą, galvą dedu.